J. Būtėnas. „Julius Janonis“

JULIUS JANONIS

TĖVAI IR GIMTOJI APLINKA

Myliu aš kaimo
Trobesius medinius,
Žemus ir siaurus,
Su stogais šiaudiniais.

Juliaus Janonio tėvas Martynas Janonis gimė 1864 m. Juodžionių kaime, o motina Marija Klibaitė — 1869 m. Beržinių kaime.

Tik susituokę, Janoniai įsikūrė Beržiniuose, Marijos tėvų trobelėje ir ėmėsi tvarkytis. Iš lauko apleistą trobelę apmušė lentomis, išmūrijo dūm­traukį, aptvėrė daržiuką, išsikasė šulinį, apdengė stogą. Trobelės vidų Janonienė baltindavo kalkė­mis, aslą pabarstydavo smėliu. Troboje visada bū­davo švaru (11) [Čia ir toliau šiame leidinyje skliaustuose esantis skait­muo žymi „Literatūros ir kalbos“ VIII tomo (V., 1966) ci­tuojamą puslapį – Red.].

1889 m. Janoniai sulaukė sūnaus Mykolo, 1891 m. gimė duktė Marija, o 1896 m. balandžio 5 d. gimė antras sūnus Julius ir gerokai vėliau — duktė Emilija.

Julius kūdikystės ir vaikystės metus praleido Beržiniuose. Žiemą vaikai mėgdavo įsitaisyti ant krosnies, nes ten būdavo šilta. Kad šaltomis die- ųomis ir ilgais vakarais nenuobodžiautų, motina sekdavo jiems pasakas, su jais dainuodavo, iš siu­vinių atliekų darydavo žaisliukų. Tėvas iš miško parnešdavo eglių ir pušų kankorėžių žaislams. Jis papasakodavo apie miško žvėris ir paukščius, ži­nojo daug tikrų įvykių, kaip vilkai ir kiti žvėrys užpuola žmogų, kaip reikia nuo jų gintis.

Janoniai buvo darbštūs ir rūpestingi, todėl jų vaikams neteko kęsti bado ir šalčio. Tėvas buvo stiprus darbininkas, nevengė jokio darbo. Žiemą kirsdavo miške medžius, pavasarį juos plukdyda­vo Nemunėliu ir Apaščia, o vasarą kasdavo grio­vius, valydavo dvaro pievas miške. Už tai galė­davo pasikirsti tose pievose augančių medžių arba krūmų. Vasarą dar dirbdavo padieniu Ang- lininkų dvare arba pas ūkininką P. Kregždę, kurio žmona buvo M. Janonienės pusseserė.

Motina taip pat buvo darbšti, gera šeimininkė, siuvėja ir visos šeimos galva.

Janonienė savo atsiminimuose teigia, kad poe­to rašinyje „Vaikų dienos“ parašyta tikra tiesa. Rašytojas labai tikroviškai čia pavaizdavo savo vaikystę.

…Žiemos vakaras. Vaikai laukia pareinančio ir kiškio pyrago iš miško atnešančio tėtušio. Su­bilda durys. Juliukas skuba priemenėn atkišti vel­kės. Įeina tėtušis su draugu. Saitas garas, įsiver­žia pirkion. Pagriebęs iš pasuolio šluotražį, ber­niukas nuvalo nuo medkirčių kojų sniegą. Paskui pradeda reikalauti kiškio pyrago:

„Tėtušis nukabina nuo kirvakočio maišelj, atriša jį, iš­traukia sušalusios duonos abišalę — pietų liekanas — ir duo­da man, sakydamas, kad pamatęs kiškį kepant pyragą, kiš­kis nubėgęs, o pyragas palikęs.
— Va, tau aš ir atnešiau,— baigia tėtušis.
Vyresnysis brolis Mykolas sako, kad tėtušis mane iš­juokiąs, kad aš gavęs ne kiškio pyrago, bet mūsų pačių duonos. Man irgi rodosi keista, kad kiškio pyragas — mūsų duona. Aš pradedu abejoti, ar tik iš tikro tai ne duona, bet tėtušis sako:
— Jei netiki man, tai, kad nori, klausk ir Kučiausko. Klausiu. Kučiauskas patvirtina, kad tėtušis man davęs kiškio pyrago. Nebėra ko abejoti: nusikraustau ant krosnies ir graužiu abišalę“. 

Poetas savo „Vaikų dienose“ pasakoja, kaip jį veikdavusios motinos sekamos pasakos:

„Daug ir gražiai mokėdavo pasakoti motutė. Apie ką tik ji nepasakodavo! Bet nė viena pasaka nedarydavo tokio įspūdžio, kaip pasaka apie Joniuką. Nebeatmenu tos pasa­kos turinio, bežinau tik jos pabaigą. Vyresniųjų seserų nu­skriaustas Joniukas apsigyvena miške ir, kviečiamas grįžti namo, prašo pastatyti jam rimtą svirną, atvesti ristą žirgą ir pakloti šalavijų lovą. Kada seserys brolio norą išpildo, Joniukas, sėdėdamas medyje, klausia:

Kam pastatėt rimtą svirną?
Kam atvedėt ristą žirgą?
Kam paklojot šalavijų lovą?

Seserys jam atsako:

Tau pastatėm rimtą svirną,
Tau atvedėm ristą žirgą,
Tau paklojom šalavijų lovą.“

Ši pasaka jam labiausiai patikusi — vis prašy­davęs motutę sekti, nors kiekvieną kartą klausy­damasis apsipildavęs ašaromis.

Pirmosios Rusijos revoliucijos laikotarpiu sklido kalbos, jog būsią dalijami dvarai, bežemiai valstiečiai gausią žemės. Visi laukė naujų laikų. Poeto tėvas nusipirko arklį, gaminosi ūkiškus padargus, nes tikėjosi iš Anglininkų dvaro gauti žemės.

Deja, revoliucija buvo numalšinta, niekas dva­rų žemės nedalijo. Grafo Tiškevičiaus administra­cija Anglininkų dvarą išnuomojo vienam Biržų pirkliui.

Janoniai nusivylė. Tų pačių metų žiemą atsi­tiko ir kitas skaudus dalykas: gretimo Melaišių kaimo gyventojai savavališkai pradėjo kirsti Ber­žyną — savo servitutą, ganiavos mišką. Prie jų prisidėjo ir kitų aplinkinių kaimų valstiečiai. Die­ną ir naktį poškėjo kirviai. Mažasis Janonių Ju­lius verkė apgailėdamas Beržyno likimą. Iki pava­sario iš gražaus miško beliko kelmynai ir krū­mokšniai (19).

1911 m. Janoniai išsikėlė į Melaišių kaimą, ten išsinuomojo 10 hektarų ūkį su visais ūkiniais tro­besiais, erdviu gyvenamuoju namu ir baldais. To ūkio savininkas Jonas Ažunaris gyveno Peter­burge.

Bet darbo rankų šeimoje mažėjo. 1910 m. sū­nų Mykolą pašaukė į karinę tarnybą. Po trejų me­tų duktė Marija išvyko į Ameriką. Tėvams li­ko paguoda sūnus Julius ir jauniausioji dukra Emilija.

Bet štai nauja audra, nauji smūgiai — Pirmasis pasaulinis karas! Julius pasitraukia į Rusijos gi­lumą. Janoniai lieka tik su dukra, nes Mykolas vėl mobilizuojamas. Prasideda žiauri vokiečių okupacija. Janonienė, mokėdama vokiečių kalbą, nemaža padeda kaimynams apsiginti nuo okupan­tų savavaliavimo.

Pasibaigus karui, Janonių šeimą pasiekia skau­di žinia — Juliaus nebėra gyvųjų tarpe! Iš Rusi­jos grįžta Melaišių ūkio savininkas. Janoniai 191B m. išsikelia į Kilučius, netoli Biržų. Ten ima dirb­ti iš pusės našlės Nastės Dagienės žemę ir apsigy­vena jos rijamuose. Per karą sudegė Janonių tro­belė Beržinių kaime.

Artimas Janonių kaimynas Povilas Jašinskas yra pateikęs nemažą pluoštą atsiminimų apie poe­tą ir jo šeimą. Jis pasakoja: „Poeto tėvai, palauž­ti gyvenimų nesėkmių, paveikti priešlaikinės tra­giškos Juliaus mirties, 1921 m. pavasarį iš Kilučdų kartu su savo jauniausiąja dukrele Emilija iške­liavo į Ameriką, kur juos nusikvietė duktė Mari­ja, ištekėjusi už amerikiečio fermerio. Verkdami Janoniai paliko tėvynę. Buvau pas juos atsisvei­kinti ir išlydėti.

Amerikoje Janoniai kurį laiką darbavosi, duk­ters ūkyje. Po keleto metų už lietuvio, pavarde Raila, ištekėjo ir Emilija. Tuomet abu tėvai apsi­gyveno Baltimorėje pas Railas. Liūdnai baigėsi Janonių gyvenimas Amerikoje. Janonis, būdamas miškų ir laukų žmogus, iš liūdesio ir dėl neįpras­tų amerikietiško miesto gyvenimo sąlygų susir­go proto liga. 1927 m. jis mirė Baltimorės psichiat­rinėje ligoninėje. Janonienė mirė keliolika metų vėliau“ (31).

Brolis Mykolas po Pirmojo pasaulinio karo ne­grįžo iš Rusijos, liko Leningrade, dirbo statybų darbininku, vėliau mokėsi statybos technikume, įstojo į Komunistų partiją. Mirė jisai 1942 m. per Leningrado blokadą.

PIEMENĖLIS VARGDIENĖLIS

O beturčio vargšas vaikas
Jau tada, kai žaisti laikas,
Pusnuogis dažnai badauja
Ir turtuoliui piemenauja.

Vyresnieji Janonių vaikai negalėjo lankyti mo­kyklos ir būtų užaugę bemoksliai, bet pati moti­na buvo prasilavinusi ir mokė kaimynų vaikus; kartu mokėsi ir savieji. Mat dar tarnaudama Bir­žuose pas vargonininką, busimoji Janonienė pra­moko lietuviškai rašyti ir šiek tiek vokiškai bei lenkiškai kalbėti, o tarnaudama aukle pas notarą rusą, pramoko skaityti ir rašyti rusiškai. Dabar, verpdama, megzdama ar kitą kurį darbą dirbda­ma, Janonienė klausydavosi, kaip jos mokiniai skaito, pataisydavo klaidas ir, pertraukusi darbą, mokė rašyti.

Dar mažas Julius pasižymėjo gabumu. Motina pasakojo, jog ketvertų metų jau žinojęs savaitės dienų vardus. Janonienė visus savo vaikus, dar mažiukus mokė skaityti. Penkerių metų Juliukas iš mažų popierėlių pasidarė sieninį kalendorių. Su­žinojęs, kad yra lietuviška geografijos knyga, la­bai norėjo ją įsigyti. Ilgai ganė kaimyno arklį, kol gavo 20 kapeikų, o kai motina ėjo į Biržus, pap­rašė tą knygą nupirkti. Kiek buvo džiaugsmo, kai mama parnešė knygą!

Sulaukęs dešimties metų, Julius prašė tėvų, kad leistų mokytis į Biržų pradinę mokyklą. Tėvai abejojo, ar įstengsią. Reikėtų isamdyti kambarį, nešti valgį. „Aš duoną su vandeniu valgysiu, kad tik galėčiau mokytis“, — sakė sūnus.

Pagaliau tėvai ryžosi. Apgyvendino ji pas ne­turtingus pažįstamus žmones. Maisto ilgesniam laikui Janoniai negalėjo palikti. Reikėjo dažnai nešioti. Kai kada du kartus per savaitę motina neš­davo iš namų kopūstų…

Julius labai pasiilgdavo namiškių. Vieną sykį, šeštadienį, išsiruošė namo, nors buvo labai šalta, gilu sniego, pustė, o šiltų drabužių vaikas neturė­jo, Nukeliavęs gerą mylią, taip pavargo, kad to­liau eiti nebegalėjo. Laimė, kad pasitaikė važiuo­tas pažįstamas kumetis iš Anglininkų dvaro. Jis Julių parsivežė sušalusį,, pavargusį, sušildė, davė vakarienės, paguldė. O sekmadienio rytą, tik atsi­kėlęs, vaikas parėjo namo ir, nė pusryčių nevalgęs, vėl — į Biržus, nors motina ragino likti iki pirma­dienio — gal kas važiuos ir nuveš. Bet jis ne: „Ne­lauksiu. Rytoj pavėluosiu į pamokas“, — ir išėjo.

Vasarą motina išsivedė Julių į Skaistkalnės miestelį Latvijos pasienyje. Ten; per Jurgio atlai­dus susirinkdavo samdiniai iš Biržų apylinkės, at­važiuodavo iš Latvijos ūkininkai ieškoti samdinių. Čia vienas ūkininkas pakalbino Julių eiti pas jį ganyti. Susitarė.

Išleisdama motina Juliui prisakė parašyti na­mo laišką, nes pačiam pareiti bus labai toli.

Netrukus Janonienei iš pašto parnešė laišką. Žiūri — Juliaus raštas. Skaito:

„Mylimi tėveliai ir sesutės! Aš, jūsų sūnus Ju- lisis, rašau šį laiškelį prie savo mylimų tėvelių ir prašau mylimą mamutę, kad tu ateitum pas mane per sekmines. Tik tu, mamut, ateik, aš labai lauk­siu. Kaip tėtytė, ar sveikesnis? Tik tu, mamut,at­eik, nes aš noriu tave matyt, aš labai lauksiu. Man viskas gerai, ale tik tu ateik per sekmines, nes aš labai lauksiu. Bučiuoju jūsų baltas rankeles, ma­no mylimi tėveliai, tik tu ateik, mamut. Julisis…“

Gavusi tokį laišką, Janonienė susirūpino — manė, gal atsitiko kokia nelaimė, jei būtinai pra­šo ateiti. Ji nelaukė sekmadienio — nuėjo šešta­dienį. Pasiekusi ūkininko sodybą, nėjo į namus, bet tiesiai į lauką, kur Julius ganė. Kai jis motutę pamatė, pradėjo šokti ir rankomis ploti, rodos, kad nežino; nė ką daryti iš linksmumo. Pribėgo, apsi­kabino, pabučiavo. Motina klausinėjo, kaip čia jam einasi. Jis sakėsi, kad gerai ir klausinėjo apie tėvo sveikatą.

Vakare kartu parginė gyvulius. Seimininkai, pamatę, kad atėjo motina, davė gerą_ vakarienę, rytą pusryčius taip pat gerus. Jie pabūgo, kad Ja­nonienė neišsivestų sūnaus namo. Rytą motina Ju­lių pamigdė, pati gyvulius išginė. Bet jis neilgai miegojo — netrukus atėjo į lauką.

Po pietų, kai motina rengėsi eiti namo, Julius ėmė skųstis, kad jam čia labai negera — dažnai valgyti negauna ligi pietų. Jis norėtų iš čia išeiti…

Motina nežinojo, ką daryti: išsives — žus al­ga. Apramino sūnų, žadėjo rudenį leisti į mokyk­lą, davė pinigų, kad vėl parašytų laišką.

Parėjo Janonienė namo su sunkia širdim. O šeimininkai kaip ir anksčiau piemenį skriaudė. Kai šis pagrasino išbėgsiąs, šeimininkai gąsdino pra­nešiu1 dragūnams, kurie jį suims…

Teisybė, Julius ganydamas dažnai matydavo keliu į Bauskę jojančius dragūnus. Tuomet jie trankėsi po kaimus, ieškodami prieš valdžią su­kilusių revoliucionierių. Jis girdėjo pasakojant
apie dragūnų žiaurumus: suimtuosius jie kankiną, mušą, ne vieną bėgantį nušovę. Julius pabūgo dra­gūnų ir vargo ligi rudens.

Kol Julius ganė, Janonienė nuėjo į Biržus pa­siteirauti, ar priims jį mokytojas vėliau atėjusį.

„Kad būtų daugiau tokių mokinių, kaip Jano­nis, — sakė mokytojas, — būtų lengva ir mokyto­jams. Jis pasivys kitus ir vėliau atėjęs, gali dar pabūti“.

Buvo sutarta, kad šeimininkas Julių atveš lapk­ričio mėnesį, bet neatvežė. Nesulaukusi Janonie­nė pati nuėjo ir parsivedė vaiką pėsčią. O atlygi­nimą už ganymą vos per trejus metus atgavo. Ta­da ji graudinosi, kodėl sūnaus neatsiėmė pirmą kartą aplankiusi.

Pradinėje mokykloje Janonis daug kuo sky­rėsi iš kitų klasės draugų. Kai kiti per pertraukas lauke žaisdavo, žiemą sniego gniūžtėmis svaidydavosi, jis klasėje skaitydavo knygą. Mokytojui ko nors paklausus, visi mokiniai dar galvoja, o jis strykt pakelia ranką ir atsako teisingai. Dėl to draugai jį praminė išminčium, Saliamonu.

Pirmame skyriuje per žiemos atostogas mokyk­loje buvo surengta eglutė. Kaimo vaikams tai bu­vo didelė naujiena, tikra šventė. Atėjo mokinių tėvų, miesto šviesuomenės. Prie eglutės mokiniai deklamavo eilėraščius rusų ir lietuvių kalba, pas­kui žaidė. Pasakėčią „Vilkas ir ėriukas“ dekla­mavo du vaikai. Janonis buvo „ėriukas“, ir jo nuoširdus deklamavimas visiems ypač patiko.

Julius turėjo nuostabią atmintį: per pertrauką išmokdavo ilgiausią eilėraštį. Vienas jo pradinės mokyklos draugų, kartu gyvenęs, prisimena tokį
atsitikimą. Kartą mokytojas paskyrė atmintinai iš­mokti keleto puslapių eilėraštį ar poemėlę. Jiedu ėjo namo. Priėję kryžkelę, kur reikėjo skirtis,, susėdo ant griovio krašto pailsėti. Draugas juo­kais paklausė: „Ko gero, tu eilėraštį eidamas iš­mokai?“ Mat Julius vis vartė knygą.— „Patik­rink“. Julius išpoškino visą eilėraštį, vos vieną kitą žodį suklysdamas (52—53).

Mokykloje Janonis vis būdavo apsuptas silp­niau besimokančių aritmetiką ar rusų kalbą. Jis sugebėdavo labai suprantamai išaiškinti, niekad nepavydėdavo, dalydavosi su draugais savo žinio­mis. Ir draugai stengdavosi nors kiek jam paro­dyti dėkingumo. Turgaus dienomis, gavę iš savo motinų po keletą kapeikų, jie nupirkdavo ir įdė­davo į Juliaus krepšelį riestainį, pyragaitį ar kitą kokį skanėstą (53).

Štai žiupsnelis tuometinės Biržų pradinės mo­kyklos vedėjo Igno Proto prisiminimų apie busi­mojo poeto mokymąsi:

„Visą laiką man akyse stovi Janonio paveiks­las: nedidelio ūgio, išblyškęs, išvargęs, akys kaž­kokios nuostabios, mįslingos, — prisimena buvęs Biržų pradinės mokyklos vedėjas Ignas Protas. — Kitų tokių akių gyvenime neteko matyti. Plaukai šviesūs, aukštyn sušukuoti, ilgoki. Drabužiai var­gingi, bet švarūs. Visados ramus, tylus, susimąstęs. Niekad nemačiau jo supykusio, susijaudinusio, nie­kad jis niekuo nesiskundė, ir niekas dėl jo ne­priekaištavo.

Mano vadovaujamoje mokykloje Janonis pra­dėjo mokytis 1906 m. rudenį. Aš buvau pirmas lietuvis, paskirtas Biržų pradinės mokyklos vedė- j u. Paskyrė mane gal todėl, kad buvau pravosla­vu pakrikštytas. Mano motina buvo baltarusė, o tėvas lietuvis.

Mokykloje mokymas buvo aukšto lygio. Dės­toma buvo rusų kalba. Rusų kalbos turėdavome1 šešias pamokas per savaitę, o lietuvių kalbos tre­čiame ir ketvirtame skyriuje — tik po dvi, ku­rias dėstė jaunas mokytojas Kubilickis, baigęs Vei­verių mokytojų seminariją.

Skyriuje, kuriame mokėsi Janonis, buvo dau­giau kaip dvidešimt mokinių. Aš stengiausi pra­tinti mokinius savarankiškai galvoti, reikšti savo’ mintis. Šiam tikslui nuo trečio skyriaus duodavau rašyti rusų kalba laisvas temas. Janonio rašiniai išsiskirdavo iš visos klasės mokinių darbų. Jis su­gebėdavo savo mintis dėstyti aiškiu, gražiu stiliu­mi“ (54).

BIRŽŲ MIESTO MOKYKLOJE

Naktis giedri, žvaigždutės spindi
Ir plaukia muzikos garsai,—
Jisai tamsioj pirkelėj lindi,
Užmigt neduoda jam vargai.

Seniai nusileido saulė. Visa apgaubė tamsi nak­tis. Lauke buvo tylu, tik kur ne kur amsėjo šunys. Vienas po kito geso pirkiose žiburiai — žmonės, po dienos darbų ėjo ilsėtis. Varganoje Janonių tro­belėje ilgai spingsėjo maža lemputė. Susėdę prie stalo, tėvas ir motina kalbėjosi, laužė galvas — ką daryti: Julius užsispyrė eiti į keturklasę.

Aš manau, ar tu, vaikei, ne per daug užsi­mojai?— kalbėjo tėvas. — Užsimoti galima daug, beit ne viską apglėbti — mūsų rankos per trumpos.
Tai ką — man vėl eiti tarnauti piemeniu? — atsistojęs nuo suolo, Julius pradėjo vaikščioti po aslą kaip suaugęs. — Aš nebijau vargo, nė kokių sunkumų, kad tik galėčiau toliau mokytis. Man mokytojas sakė padėsiąs kiek galėdamas. Sakė surasiąs pamokų. Aš pats užsidirbsiu ir jums di­delės sunkybės nesudarysiu.
Kas iš to: vargingai mokysies, galvą džio­vinsi, sveikatą sugadinsi pačioj jaunystėj. Be svei­katos nemielas bus ir mokslas. Mes labai norėtu­me, kad tu daugiau mokslo pasiektum, bet kad beturčiai.
Motina užtarė Julių. Ji kalbėjosi su pradinės mokyklos vedėju I. Protu. Tasai patarė iš pasku­tiniųjų stengtis — leisti Julių toliau mokytis. Ža­dėjo pakalbėti su keturklasės mokytojais.

Reikėtų atsiklausti Mykolo ir Marės, — pa­siūlė motina.
Abudu vyresnieji Janonių vaikai — Mykolas ir Marė — ragino tėvus leisti Julių toliau mokytis, žadėjo padėti.

— Tegu nors vienas iš mūsų šeimos bus mo­kytas,— sakė Mykolas.

Mat nei Mykolas, nei Marė net pradinės mo­kyklos nebuvo lankę. Į gyvenimą jie išėjo su tuo mokslu, kurį gavo iš motinos—pramokę skaityti ir šiek tiek rašyti. Bet mokslą jie vertino.

Ir 1909 m. rudenį Julius Janonis jau buvo Biržų miesto keturklasės mokyklos pirmosios kla­sės mokinys. Pradinėje mokykloje visus dalykus

dėstė vienas mokytojas, o čia — pasikeisdami ke­li mokytojai. Julius buvo pripratęs prie savo pradinės mokyklos mokytojo, dažnai pas jį užei­davo pasikalbėti, gauti knygų paskaityti. Netru­kus susigyveno ir su naujaisiais mokytojais. Jį, gabų ir drausmingą mokinį, pamilo pirmiausia klasės auklėtojas. Į pamokas Julius nevėluodavo, klasėje sėdėdavo ramiai, atidžiai įklausydamas, ką mokytojas aiškina, nes ne visus vadovėlius galėjo įsigyti, tad klausydamasis pamoką išmok­davo ir be vadovėlio.

Biržų keturklasėje berniukai ir mergaitės mo­kėsi kartu. Nemaža mergaičių buvo ir beveik suaugusių. Dėl didelio mokinių amžiaus skirtu­mo labai nevienodi buvo ir jų polinkiai bei po­mėgiai. Čia radosi išdykėlių, kuriems per per­traukas terūpėjo galvomis eiti, buvo ūgtelėjusių „kavalierių“, kurie žvilgčiojo į susibūrusias salėje mergaites. Buvo „pirklių“, kurie pardavinėjo ir mainikavo tuomet madingą nuotykinę literatūrą. Janonis nepriklausė nė vienai šių grupių. Jis per pertraukas stovėdavo kur nors kampe ar prie lango įsigilinęs į knygą: savo rimtumu, ramiu charakteriu skyrėsi iš visų mokinių. Ir čia jį ly­dėjo iš pradinės mokyklos atėjusi pravardė — Saliamonas. Taip pavadintas jis neįsižeisdavo, tik nusišypsodavo.

Mokinių buvo iš įvairių socialinių sluoksnių. Didžiąją dalį sudarė turtingieji. Vargingųjų vals­tiečių ir darbininkų vaikų mokėsi mažai, nes rei­kėjo mokėti už mokslą. Dauguma mokinių buvo lietuviai, bet mokėsi ir žydų, latvių, rusų, vienas karaimas. Dalis lietuvių buvo katalikai, dalis —evangelikai reformatai. Tačiau nei tautinių, nei religinių nesutarimų mokykloje nekildavo.

„Janonis iš visų mokinių išsiskyrė dideliu rim­tumu, suaugusio žmogaus elgesiu, — prisimena kar­tu mokiusis E. Dovydonytė-Zalanskienė. — Jis vi­sada būdavo susimąstęs, vienišas, užsidaręs. Jo akių žvilgsnis buvo prasmingas ir gilus, nors pats atrodė labai kukliai. Su klasės draugais Janonis visada būdavo mandagus, draugiškas, paprastas. Mielai padėdavo kiekvienam, kas tik į jį kreipda­vosi. Niekas ir niekuomet nepajutome, kad jis sa­vo gabumais, savo pranašumu būtų didžiavęsis. Todėl Janonį tiek mokytojai, tiek visa klasė labai gerbė ir mylėjo.

Atsimenu, antroje klasėje mes vaikščiodavo­me prd tas pačias duris, pro kurias eidavo ir mo­kytojai. Buvo reikalaujama, kad mokiniai turėtų kaliošus. Janonis jų neturėjo. Klasės mokiniai su­dėjo pinigų ir nupirko jam kaliošus. Janonis šią mūsų „dovaną“ priėmė paprastai: padėkojo, bet neparodė jokio nuolankumo ar jaudinimosi.

Janonio drabužiai buvo kuklūs, bet tvarkingi. Kiek atsimenu, jis mūsų klasėje atrodė pats netur­tingiausias. Niekada nemačiau jo pertraukų metu valgant, bėgiojant, žaidžiant“ (105).

Tais laikais tarp mokinių plito ateizmo idėjos. Didelį poveikį darė įžymaus rusų mokslo populia­rintojo N. Rubakino knygos: „Iš tamsios praeities į šviesią ateitį“, „Pasakojimai apie didžiuosius ir žiauriuosius gamtos reiškinius“, „Pasakojimai apie žmogaus proto žygius“. Kaip liudija jo mokyklos draugai savo atsiminimuose, Janonis mėgdavęs skaityti šias ir kitas knygas, kuriose kritiškai žiūrimą į religiją. Apskritai jis buvo perskaitęs vi­sas Biržuose galimas gauti knygas. Skaitė ne tik lietuvių, rusų, bet ir vokiečių, latvių kalbomis.

Ypač Janonis pamėgo grožinę literatūrą, poe­ziją. Su A. Puškino, M. Lermontovo, A. Kolcovo eilėraščiais susipažino iš literatūros chrestomati­jos. Skaitė ir kitų rašytojų knygas — L. Tolstojaus,. M. Gorkio raštus.

1910 m. Janonis pradėjo rašyti eilėraščius, iš­vertė kelias latvių liaudies dainas apie našlaičius samdinius, A. Puškino bei A. Kolcovo eilėraščius, šlovinančius laisvę, smerkiančius vergiją.

Pirmuosiuose originaliuose Janonio poetiniuo­se bandymuose daug vietos skiriama kaimo gam­tai. Augdamas kaimo proletarų šeimoje, anksti pa­tyręs išnaudojimą, Janonis suprato, kas yra socia­linė nelygybė. Kai kuriuose eilėraščiuose jis išreiškė svajones apie ateitį, kada būsią „visi žmonės meile broliška surišti“,— apie visų žmo­nių lygybę:

Tada nebebūtų saujelės turtuolių,
Sugriebiančių viską į savo rankas,
Nei tos didžios minios prasčiokų varguolių,
Kurie „užmokesnį danguje atras“.

„Jeigu visi žmonės kaip broliai gyventų…“

Jaunas poetas, persekiojamas skurdo, svajoja apie savo gyvenimo tikslą.

Ir kad ne linksmintis,
Gyvenimu džiaugtis,
Bet šluostyt jis turi
Žmonių ašaras.

„Laimingas tik tas…“

Janonio poezijos bandymai turi daugeliui pra­dedančiųjų poetų būdingų negerovių: šlubuoja ritmas, skurdūs įvaizdžiai. Susipažinęs su litera­tūros teorija, daugiau pasiskaitęs talentingų poe­tų kūrinių, jis stengėsi tobulinti savo eilėraščius. Ankstyvojoje Janonio lyrikoje nemaža ieškojimų, sekimų kitais poetais, taip pat liaudies kūryba. Pats poetas uoliai rinko tautosaką ir užrašė kelias­dešimt liaudies dainų, pluoštą smulkiosios tauto­sakos bei pasakų.

1912 m. pasirodo spaudoje Vaidilos Ainio sla­pyvardžiu pasirašyti Janonio eilėraščiai — „Naš­laitėlė“, išspausdinta „Jaunime“, ir „Mano mū­za“ — „Lietuvos žiniose“. Vėliau išspausdinta pe­riodikoje ir daugiau jo kūrinių.

Mokyklos draugai žinojo Janonį rašant eilė­raščius, buvo žinomas ir slapyvardis. Jis pats tuo nesididžiavo, vengė draugams rodyti savo kūri­nius, juo labiau viešai skaityti. Mokiniai turėjo albumėlius, į kuriuos vieni kitiems įrašydavo lin­kėjimų. Janonis kai kam įrašė atminimui savo su­kurtų posmų.

Tuomet kūrėsi moksleivių draugijos, būreliai. Buvo leidžiami du žurnalai moksleiviams: klerika­linis — „Ateitis“ ir liberalinis — „Aušrinė“. Pagal šių žurnalų pavadinimus kūrėsi ateitininkų ir auš­rininkų organizacijos. Ateitininkus būrė ir globo­jo mokyklos katalikų kapelionas, o pažangieji or­ganizavosi ir veikė savarankiškai. Pažangiųjų slap­to būrelio vadovas buvo Janonis.

Susirinkimuose šio būrelio nariai skaitė refe­ratus, lavinosi. Iš pradžių būreliui daugiau rūpė­jo gamtos mokslai. Visi nariai buvo nusiteikę ateis- tiškai, laikė save 1905—1907 metų revoliucijos ko­votojų įpėdiniais, buvo pasirinkę šūkį — „Laisvė, lygybė, brolybė“. Susirinkimai dažniausiai vyk­davo pas Janonio bendraklasį V. Šlekį, gyvenusį pas tėvus. Sugulę sode, jie svarstydavo įvairius klausimus, ginčydavosi. Susiburdavo neva moky­tis, o kartais tarsi muzikos mėgėjai — kas su gita­ra, mandolina, balalaika, kad būtų galima išsisuk­ti, jei kas susirinkimą susektų.

Janonis susirinkimuose kalbėdavo, kad cariz­mo priespauda neamžina, kad visos pavergtosios tautos išsikovos laisvę, todėl moksleiviai privalo būti sąmoningi, išsilavinę. Kad būrelio nariai_ ga­lėtų plačiau lavintis, įsteigė bibliotekėlę: patys sunešė savo atliekamas knygas. Ypač buvo domi­masi knygomis, kuriose gvildenami socializmo klausimai, rašoma apie revoliucijas, apie kovą prieš carinę priespaudą. Būrelio nariai atidžiai skaitė ne tik „Aušrinę“, bet ir socialdemokratinius žurnalus — „Naująją gadynę“, „Skardą“, „Žariją“. Jų gaudavo iš Biržų pažangiųjų inteligentų — gy­dytoj o M. Kuprevičiaus, vaistininko A. Marcinke­vičiaus. Janonio iniciatyva buvo pradėta leisti ranka rašytą sąsiuvinio formato laikraštėlį. Seinų keturklasės aušrininkai leido hektografuotą laik­raštėlį „Mūsų žiedeliai“. Laikraštėlį norėta pa­daryti visų Lietuvos keturklasių mokyklų mokinių organu, nes „Aušrinė“ daugiau tiko aukštesniųjų klasių mokiniams ir studentams. Janonis už­mezgė ryšius su seiniškiais ir tame laikraštėlyje bendradarbiavo. „Mūsų žiedelių“ 1913 m. išėjo du numeriai.

1913 m. Šiauliuose surengta visos Lietuvos mo­ksleivių aušrininkų konferencija. Biržiečiai į ją delegavo Janonį. Toje konferencijoje iškilo auš­rininkų nesutarimai. Vieni įrodinėjo, kad moks­leiviai turį tik lavintis, rinkti tautosaką, padėti kaimd žmonėms šviestis, o kiti siūlė jungtis į ko­votojų prieš carizmą ir kapitalistinę santvarką gre­tas. Janonis rėmė pastaruosius.

Per atostogas parvykęs į kaimą, Janonis bend­ravo su jaunimu, domėjosi teatru, meno saviveik­la. Biržuose susikūrė kultūrinė draugija „Lyra“, kurios tikslas buvo ugdyti meną, rengti vaidini­mus, koncertus. Janonis parašė į „Lietuvos žinias“ korespondencijų apie „Lyros“ surengtus spektak­lius, koncertą. Poeto motina atsiminimuose rašo, kad Julius pats organizavo vaidinimus Melaišių kaime. Vaidinta ir Žemaitės komedija „Apsiriko“. Viename vakarėlyje Janonis buvo sufleriu ir sa­kė K. Jasiukaičio monologą „Ponaitis“. Apie šiuos spektaklius Janonis rašo ir vienoje koresponden­cijoje, tik apgailestauja, kad tie vakarėliai reti, kad kaimo jaunimas tamsus; taip pat pažymi, jog melaišiečiai neskaitą laikraščių, kad pažangius laikraščius skaityti draudžiu kunigai.

Kaip anksčiau buvo minėta, Biržų keturklasėje mokėsi nevienodo amžiaus mokiniai. Buvo čia ir ūgtelėjusių, kurie per vakarėlius šokindavo savo •drauges. Janonis nebuvo nei šokėjas, nei daini­ninkas. Bet paskutinėje klasėje mokantis, ir jo širdis buvo paliesta meilės kerų. Klasėje buvo dai­li mokinė Matilda Karklinyje, latvaitė, turtingų tėvų duktė. Ji daugeliui berniukų patiko, nors nė su vienu nedraugavo. Janonis į ją įsižiūrėjo ne bet kaip! Klasės gražuolė [tiesiog užbūrė jo; širdį. Draugai netrukus pastebėjo, kad jis per pamokas vis žvalgosi į Matildos suolą, bet niekas iš jo ne­sijuokė. Atvirkščiai, draugai stengėsi tarpininkau­ti, kad Matilda rodytų bent išorinį palankumą. Mergaitė buvo užsispyrusi, sakydavo: „Ko tas keistuolis nori, ko jis spokso į mane?“

Janonio pasikeitimą pastebėjo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai: stengėsi duoti lengvesnius klau­simus ir rašė gerus pažymius, tikėdamiesi, kad jis išsiblaškys iš tų meilės sapnų. Kartą gamtos mokytojas aiškindamas pamoką gerai matė, kur pakrypęs Janonio dėmesys, ir baigęs aiškinti iš­šaukė jį pakartoti. Janonis, lyg iš miego pažadin­tas, iš pradžių sumišo, bet ramiai atsistojo. Suolo draugas jam pašnibždėjo pamokos temą. Visi la­bai nustebo, kai jis išsamiai, netgi plačiau papasa­kojo negu mokytojo buvo dėstyta. Po kokio pus­mečio poetas atsitokėjo, ėmė geriau mokytis. Ne­žinia: ar meilė praėjo, ar jis pats save įveikė. Tie išgyvenimai atsispindėjo ir jo poezijoje liūdnomis, pesimistinėmis gaidomis.

Kuklus, naminio audimo drabužiais vilkintis jaunuolis neįstengė palenkti turtingos, visada išsipusčiusios merginos širdies.

O Janoniai vertėsi sunkiai. Jau nuo antros kla­sės Julius pradėjo uždarbiauti — mokyti atsilie­kančius pasiturinčių tėvų vaikus.

Išeidamas į kariuomenę, brolis* Mykolas moti­nai liepė skolintis pinigų Juliui mokyti — grįžęs atiduosiąs.

Ir vėliau Mykolas Juliui nemažai padėdavo. Tai matyti ir iš laiško, rašyto 1912 m. vasarą ne­turtingųjų moksleivių šelpimo draugijos „Žiburė­lis“ pirmininkei F. Boittkevičienei:

Lig šiol man padėdavo lėšomis brolis. Jis, kaip ‘bernas, uždirbdavo į metus 70—80 rub. ir tuos pinigus visus man atiduodavo. Dabar gi, kada jis pateko kareiviuosna, aš pats be kieno nors pagalbos turiu ir išsimaitinti, ir apsirėdyti. Nors už mokslą, kaip bežemis, neturiu mokėti, tačiau taip daug išlaidų yra, kad aš jokiu būdu negaliu tiek daug pinigų užsidirbti. Per vasarą vargais ne­galais už lekcijas susirinkau apie 30 rublių, bet tai tik porai mėnesių pakanka. Žiemą gi Biržuo­se jokių uždarbių nėra, gerai dar, jei mėnesį kitą galima gauti lekciją, bet ir geriausiame at­sitikime tokiu būdu galima uždirbti daugiausia 6 rublius, o pragyvenimui mažiausia reikia 15 rublių.

Neturėdamas kitos išeigos, kreipiuosi į Tams­tą, kaip į „Žiburėlio“ pirmininkę, prašydamas iš­gauti man „Žiburėlio“ stipendiją nors tik šiemet, kol mokyklą pabaigčiau…“ (315)

Laiško pabaigoje Janonis dar klausia, ar nega­lėtų gauti redakcijose Vilniuje kokio darbo—• vertimų iš rusų ar latvių kalbų. Bet „Žiburėlis“ prašytos stipendijos Janoniui nepaskyrė, ir šis tu­rėjo sunkiai verstis. Maitinosi skurdžiai. Dėl to net susirgo vidurių kataru. Mokyklos gydytojas M. Kuprevičius, tikrindamas sveikatą, šiurkštokai Ja­nonio paklausė, gal šis kelmus graužiąs, kad vi­duriai kaip senio…

Paskiau gydytojas pasistengė padėti: apgyven­dino mokinį valsčiaus ligoninės kambarėlyje ir leido maitintis šiltu ligoninės maistu. Už tai Jano­nis padėjo gydytojo vaikams mokytis.

Pagaliau Janonis baigė Biržų keturklasę. Su juo kartu baigė 23 mokiniai, iš jų— 15 lietuvių.

VARGUOLIŲ DAINIUS

Manio dainelės — vargo gimdytos,
Suptos nelaimių, nenumaldytos,
Neapdainuoja žemės grožybės,
Vėjo švelnumo, saulės skaistybės.

Janonio literatūrinis palikimas — eilėraščiai, poemos, prozos vaizdeliai, straipsniai. Eilėraščius jis pradėjo rašyti teturėdamas keturiolika metų, ir rašė visą savo trumpą gyvenamą. Būdamas di­delio talento ir pažangios pasaulėžiūros, jis tapo naujos, revoliucinės lietuvių poezijos pradininku, pirmuoju lietuvių proletariniu poetu.

Proletarų dainiumi, marksistiniu poetu Jano­nis tapo ne iš karto. Jo kūryba, kaip ir pasaulėžiū­ra, turėjo savus raidos etapus.

Pirmuosiuose eilėraščiuose Janonis ieško savo kelio, jaučiamas jaunuoliškas blaškymasis, verži­masis siekti laimės, dar neapibrėžto idealo. Pirma­sis jo kūrybos laikotarpis truko maždaug iki 1913 m.

Svarbiausias šio meto Janonio lyrikos moty­vas— sunkus, vargingas skriaudžiamųjų žmonių gyvenimas. Tatai poetas išreiškia lyriniuose eilė­raščiuose savo paties vardu arba našlaičių, elge­tų, varguolių. Janonis pats buvo vienas tų skriau­džiamųjų varguolių, todėl jo išgyvenimai, atsis­pindėję lyrikoje, turi plačios apibendrinamosios reikšmės.

Tuo metu poetas dar nenumatė išeities iš dar­bo žmogaus skurdo. Eilėraščiuose skamba liūde­sys, nusiminimas, skundas. Bet poetas svajoja apie laimę ir džiaugsmą, veržiasi į šviesesnę, gražesnę ateitį.

Tai jis išreiškia eilėraštyje „Dainių užduotis“:

Jie turi dainuoti,
Kad savo dainomis
Padėjus sugriauti
Tamsos viešpatiją.

Janonio eilėraščiuose ryškus to meto lietuvių demokratinei poezijai būdingas pažangos, mokslo idealizavimas. Jam atrodė, kad mokslas, švietimas •gali pakeisti žmonių gyvenimą, sumažinti vargus. Poetas žino, kad pažangos kelias — nelengvas, kad reikės įveikti daug sunkumų:

Kelias platus, akmenuotas, duobėtas
Rangos vyniojas pasauliu be galo.
Kelias tas kaulų didvyrių prisėtas
Tų, kurie stengės pasiekt idealą.

„Pažangos kelias”

Janonio poetiniai vaizdai šiuo metu dar neryš­kūs, migloti, abstraktūs — svajonės, vargas, vys­tančios gėlės, kapai, viliojantys toliai, žvaigždės, saulė… Viešpatauja liūdnos mintys:

Lapai pageltę, lapai sudžiūvę,
Blaškomi vėjo, byra ant žemės.
Gražūs troškimai dingę, pražuvę,
Priešais tematos laikas aptemęs.

„Lapai pageltę…“

Arba:

Dabar supratau jau, kad laimė — šešėlis,
Kad laimės, kaip jo, nepasiekt niekados:
Belaukti reikėjo tiktai truputėlį,
Kad laimę pasiekus — tik štai ir po jos.

„Laimė“

Poetas dainuoja apie skaudžiai kankinančią sa­vo širdies žaizdą, bet jis nori tikėti, „kad žaizda užgis, kad, laikui bėgant, išnyks iš širdies“. Eilė­raštyje „Sudiev, laimingosios jaunystės svajonės…“ Janonis sielvartauja dėl savo ateities, pasiduoda net nevilčiai:

Sudiev, laimingosios jaunystės svajonės,
Sudiev ir auksiniai sapnai!
Nebduos man svajoti saldžiai abejonės,
Nebduos man sapnuoti vargai.

Jau ir šiuose eilėraščiuose ryškėjo kai kurie realistiniai bruožai. Tai matyti ne tik asmeninius išgyvenimus apdainuojančiuose kūriniuose, bet ir gamtinėje lyrikoje.

Poetas prisistato kaip ateistas, jau atsikratęs religinių prietarų, jis deklaruoja materialistinį po­žiūrį i žmogaus gyvenimo baigtį:

Kas ieško laimės po mirties,
Tasai tik apsigaus;
Vos jis negyvas išsities —
Jau nieko nebejaus.

„Kame laimė?..“

Ankstyvojoje Janonio lyrikoje randame ir švel­nių posmų, kilusių iš meilės apimtos širdies:

Ne upelis srovus, ne vėjelis švelnus
Vilioja mane į šią vietą.
Ne lakštutės giesmė, ne kvapnioji žplė,
Ne noras užmiršt dalį kietą.

Mane traukia į čia atminimas, kad ją
Regėjau ne kartą prie upės,
Kai tylus prietemys lyg baisus debesys
Pasaulį turėjo apsupęs.

„Ne upelis srovus…“

Bet asmeniniai sielvartai negalėjo atplėšti poe­to nuo liaudies gyvenimo, nuo pažangių idealų. Pakilęs virš savo! asmeninių išgyvenimų, jis mato platesnį pasaulį. Poetas pats save įtikinėja, jog neverta liūdėti, jog reikia numaldyti „gilų skaus­mą“ ir vadovautis protu, o ne jausmais, mesti tuš­čias svajones. Eilėraštyje „Pasiryžimas“ apsisp­rendžiamą gyvenimą paaukoti darbui ir kovai dėl liaudies gerovės:

Nuo šiandien nebesvajosiu,
O rimtai į darbą stosiu,
Žengsiu prakaito keliu.
Dirbsiu, triūsiu, kiek galėsiu,
Ir tik to visad gailesiu,
Kad nedirbau vaikeliu.

Eilėraštyje „Jis“ Janonis, nupiešė tartum savo paties portretą. Jame ryški atkakli ir išdidi kovo­tojo dvasia, jo sielos tyrumas. Čia iškyla erelio, nepalenkiamo ąžuolo paveikslai, kurie simbolizuo­ja kovotoją:

Nemokėjo jis lenkt prieš didžiūnus galvos,
Nemokėjo jis niekint mažųjų,
Nemokėjo lyg nendrė pavėjui linguot,
Bet, vėjui apstojus, ir vėl atsistot.
Jis kaip šimtmetis ąžuols, karalius miškų,
Kurs nepratęs lankstyti viršūnės…

Nagrinėdamas šio laikotarpio Janonio poezi­ją, V. Kapsukas rašė: ,,Jo poezija dar grynai in­dividualistinė. Bet Janonis tuomet, kaip ir geriau­sioji tų laikų lietuvių jaunimo dalis, surištoji su darbininkais ir vargingaisiais valstiečiais, tikslo ieško, ieško kelio, bet dar negali jo rasti. Tuo bu- du jis buvo tuomet ir tos tikslo ieškančios, svajo­jančios apie šviesią ateities saulę jaunuomenės, nepasitenkinančios juoda dabartim, jos skausmų ir svajonių reiškėjas“.

TARP DRAUGŲ IR POETŲ

Su vilčia žiūriu ateitin.
Nors nežinau,
Bet da manau,
Kad ji bus rausva ir graži.

Janoniui mokantis Biržų keturklasėje, tą pa­čią mokyklą lankė ir amžiumi vyresnis busimasis poetas Kazys Binkis. Tad dažnam kyla klausimas, kokie buvo judviejų santykiai.

Alt. Žukauskas, mokęsis su Janonių vienoje klasėje ir artimai draugavęs, dalyvavęs pažangių­jų moksleivių būrelio veikloje, rašo:

,,Kartu su mumis vyresnėje klasėje mokėsi Ka­zys Binkis. Jis mūsų būreliui nepriklausė, bet bu­vo žinomas kaip pažangus mokinys. Savo charak­teriu jis buvo visiška priešingybė Janoniui. K. Binkis buvo labai gyvas, sąmojingas, be jo neapsieidavo jokios įdomesnės išdaigos. Jis jau tuomet rašė eiles“ (91).

Panašiai prisimena ir K. Kiela:

„Nors ir Janonis, ir K. Binkis turėjo ryškius; poetinius talentus, bet artimesni santykiai tarp jų neužsimezgė. Priežastis aiški: jie buvo labai skir­tingų charakterių. K. Binkis spinduliavo džiaugs­mu, jis negalėdavo nusėdėti vietoje, jo vidinė potencija liejosi per kraštus. O Janonis buvo tarsi jaunas senis“ (96).

Jašinskas teigia, kad Janonis su Binkių drau­gavęs:

„Prieš išvykdamas į Šiaulius, Julius keletą die­nų praleido Melaišiuose. Tėvai norėjo, kad mo­kytis važiuotų į Panevėžį. Tačiau Juliui geriau pa­tiko Šiauliai, kur jau turėjo keletą draugų. Vabal- ninkietis Balys Sruoga kvietė jį į Panevėžio realinę gimnaziją, bet Julius atsisakė. Su B. Sruo­ga Julius susipažino Gudeliuose pas K. Binkį. Šią trejukę tekdavo man matyti Papilyje 1912 m. vasarą. Jie visi trys rimtai ruošėsi dideliam kul­tūriniam darbui, bet vienas nuo kito jau tada labai skyrėsi“ (24).

Pažymėtina, jog B. Sruogos eilėraščiai nuo 1912 m. buvo spausdinami „Rygos naujienose“, „Auš­rinėje“ bei „Lietuvos žiniose“ Svajaus ir Barito Kaunio slapyvardžiais.

Praėjus daug metų nuo mokyklos laikų, rašiu­sieji arba pasakojusieji atsiminimus Janonio am­žininkai nevienodai nušviečia įvykius. Sakysim,. J. Burbulis apie J. Janonio ir K. Binkio santy­kius rašo:

„Nors jų charakteriai skyrėsi, tačiau literatū­riniai talentai juos buvo suartinę“ (71).

Antrojo pasaulinio karo metais M. Janonienė, poeto motina, sužinojusi apie K. Binkio mirtį,, parašė pluoštelį atsiminimų, kurie buvo išspaus­dinti pažangiųjų JAV lietuvių laikraštyje „Lais­vė“ 1943.

„Rašau keletą žodžių apie K. Binkį. Gaila, kad netekomei tokio draugo. Nes aš jį pažinau; jis sy­kiu ėjo Biržuose keturklasę mokyklą su mano sū­num Julium ir daug sykių yra buvęs pas mus, kol dar Julius Biržuose buvo“ (392).

Kaip prisimena draugai, Janonis buvo kuklus, nesigyrė ir nesididžiavo savo eilėraščiais. Net suo­lo draugui S. Brašiškiui drovėdavosi juos paskai­tyti. Reikėdavo po kelis kartus prašyti, kol jis ne­drąsiai, lyg susirūpinęs, kad domimasi jo mintimis, jo darbais, ištraukdavo sąsiuvinį ir duodavo pasi­skaityti. Atrodo, jog eilėraščius jisai rašė skati­namas vidinio jausmo pasisakyti prieš gyvenimo neteisybes, pareikšti prieš jas savo protestą, pa­sipiktinimą.

„Tik retkarčiais, kai būdavome jo mažame kambarėlyje vieni du, po ilgesnio nuoširdaus pa­sikalbėjimo, kai jau susidarydavo intymi nuotai­ka, jis nedrąsiai ištraukdavo sąsiuvinį ir imdavo’ skaityti eilėraščius, •— prisimena S. Brašiškis. — Tai būdavo nepaprastos minutės. Pablyškęs, kiek palinkęs į priekį, dažnai kosčiojąs, jis prabildavo tarsi koks galiūnas, rūstus teisėjas ar pranašas. Kiekvienas jo žodis griebdavo už širdies, uždeg­davo, skatino dirbti, kovoti, veržtis pirmyn. Jam nutilus, dažnai aš ilgai negalėdavau nė žodžio ištarti, bijodamas sudrumsti susidariusią nuotai­ką. Baigęs skaityti, nuleisdavo akis žemyn ir kai kada mane paklausdavo maždaug šiais žo­džiais:

— Na, kaip tau atrodo? Ar čia išeis kas nors? Ar verta pataisius duoti spausdinti, nes man redak­cijos neduoda ramybės, vis prašoki (120—-121).

Lankydamasis Šiauliuose pažangiųjų mokslei­vių organizaciniais reikalais, Janonis susipažino su pradedančiais, bet jau „Aušrinėje“ spausdinu­siais savo kūrybą, poetais Zigmu Gaidamavičium, pasirašinėjusiu slapyvardžiais Petru Žižu ir Zigmu Gėle, su Vladu Rekašiumi, savo kūrinius pasira­šinėjusiu Smydro Šakele.

Deja, įstojęs į Šiaulių gimnaziją, Janonis jų abiejų neberado. V. Rekašius iš Šiaulių gimnazijos buvo pašalintas be teisės įstoti į kitą ir caro žan­darų suimtas už revoliucinę veiklą. Zigmas Gėlė jau buvo baigęs gimnaziją ir mokėsi Kijevo uni­versitete, buvo jau parengęs spaudai pirmąjį ei­lėraščių rinkinį „Gėlynas“, turėjusį išeiti 1912 m.; mirtis nutraukė jauno poeto užmojus. Z. Gėlei mi­rus, Janonis parašė net du eilėraščius poeto atmi­nimui: „Zigmo Gėlės atminčiai“ ir „Zigmo Gėlės atminimui“.

Pastarajame Janonis rašė:

Ir naują pasaulį, pasaulį harmonios
Vaidino gražieji Gėlės tvariniai,
O lūkesčio pilnos jo dainos malonios
Gaivino lyg saulės skaisčios spinduliai.

Jis grože gėrėjos, jis meilės telaukė,
Jam kelrodžiu buvo auksinė viltis.
Jis laimei tikėjo, bet greitai nutraukė
Gyvenimo siūlą žiaurioji mirtis.

ŠIAULIUOSE

Į ateitį šviesią
pasaulis jau tiesia
ir lygina kelią per aukštį kalnų.

Baigęs Biržų keturklasę, Janonis ryžosi toliau siekti mokslo — stoti į gimnaziją. Tam pritarė gy­dytojo M. Kuprevičiaus šeima. Mat Kuprevičienė su vaikais buvo išsikėlusi į Šiaulius; vyresnieji vaikai ten lankė gimnaziją. Ji pažadėjo paimti kartu Janonį, kad padėtų vaikams mokytis.

Pirmiausia atsirado kliūtis dėl lotynų kalbos. Šiaulių gimnazijoje ji buvo dėstoma nuo trečio­sios klasės, o Biržuose — ne. Tad Janonis turėjo pasirengti iš lotynų kalbos, kad galėtų penktoje klasėje jos mokytis, neatsilikdamas nuo kitų mo­kinių, kurie jau buvo porą metų mokęsi.

Kai atėjo žinia, kad Janonis priimtas į gimna­ziją, vėl bėda — nėra pinigų. Reikia kelionei, rei­kia kapeikos kitos saviems reikalams. Būtų nors dešimt rublių… Eina motina pas vieną, eina pas kitą kaimyną — atsisako skolinti: „Iš kur jus ati­duosit? — sako. — Kas jis bus, ar kunigas?“

Kaimynai pavydėjo, kad neturtingi ūkio nuo­mininkai sumanė leisti sūnų į gimnaziją. Iš vieno šiaip taip išmeldė penkis rublius, kitus penkis paskolino Biržuose gyvenęs buvęs mokytojas Sta­sys Dagilis, „Aušros“ poetas.

Šiauliuose Janonį priglaudė Kuprevičienė. Da­vė atskirą kambariuką. Valgydavo visi kartu, prie vieno stalo. Pirmieji metai materialiai užtikrinti.

Šiauliai kur kas didesnis miestas už Biržus — pirmiausia tai buvo apskrities miestas. Čia buvo daugiau ir didesnių valdžios įstaigų, didelių odos fabrikų — Frenkelio, Choronžickio, Nurokų, sal­dainių fabrikų — Kahano, ,,Birutės“, „Rūtos“. Tai­gi Šiauliuose buvo daugiau ir gyventojų, darbi­ninkų (vien Frenkelio fabrike dirbo apie 700 dar­bininkų), inteligentų. Čia veikė literatūros, dra­mos ir muzikos draugija „Varpas“, rengusi spektaklius, paskaitas, pasilinksminimo vakarus. Jai priklausė keli šimtai narių. Ji turėjo savo- biblioteką, chorą, vaidintojų ratelį. Veikė dide­lė miesto viešoji biblioteka, buvo ir privačių bibliotekų. Žodžiu, Šiauliuose Janoniui atsivėrė platūs horizontai pažinti gyvenimą ne tik iš kny­gų, bet ir tikrovėje.

Šiaulių gimnazijoje mokėsi apie 400 mokinių. Žemesniųjų klasių veikė po dvi. Lietuvių mokinių buvo nedidelis procentas. Daugiausia mokėsi len­kų dvarininkų, rusų valdininkų vaikai.

Šiauliuose, kaip minėta, Janonis buvo lankę­sis per aušrininkų konferenciją. Bet toje konferen­cijoje matytų draugų dabar nesutiko. Kuprevi- čienė patarė, kad patogiausia susitikti su pa­žangiaisiais moksleiviais aušrininkais „Varpo“‘ draugijos salėje. Ten vieni ateina į chorą, kiti į skaityklą laikraščių ar knygų pasiskaityti, dar kiti — pasišokti. Kuprevičienė atvedė Janonį į „Varpo“ skaityklą, o pati nuėjo choro repeticijai vadovauti. Per pertrauką ji susitiko penktoką Stasį Brašiškį ir nuvedė jį į skaityklą supažin­dinti su Janonių.

Vėliau S. Brašiškis savo prisiminimuose apie šį susitikimą rašė: „Janonis buvo lieknas, pailgo veido, ilgoka smailia nosimi. Kalbėdamas šypso­josi ir dažnai ranka pabraukdavo aukštyn su­šukuotus ilgus, šviesius plaukus, žiūrėjo kažkur į tolį. Jis iš karto pagyvėjo, kai ėmėme kalbėti apie skaitytas knygas, ir pirmosios pažinties šal­toka nuotaika greit dingo. Toliau kalba vyko gy­vai, nes paaiškėjo, kad abu domina tie patys reikalai“ (119).

„Varpo“ draugijos vakarėlyje S. Brašiškis su­pažindino Janonį su keliais aušrininkų būrelio na­riais. Visiems jis patiko, atrodė rimtas ir patiki­mas draugas. Aušrininkų susirinkime Janonis buvo priimtas į būrelio narius.

Aušrininkai kas mėnesį šaukdavo susirinkimus, kuriuose aptardavo .Aušrinėje“ išspausdintus straipsnius, darydavo pranešimus apie perskaitytas knygas ir kartais diskutuodavo labai rimtais, net patiems sunkiai įkandamais, visuomeninių mokslų klausimais. Aušrininkų organizacijoje dalyvavo ne tik moksleiviai, bet ir šiaip jaunimas. Šiauliuo­se tada buvo nemaža vadinamų ,,švedų“, priva­čiai besirengiančių jaunuolių, kad galėtų laikyti egzaminus eksterno teisėmis.

Janonis nė vieno susirinkimo nepraleisdavo. Juose laikydavosi kukliai, atsidėjęs klausydavosi draugų kalbų, kažką užsirašinėdavo. Svarbesniais, principiniais klausimais Janonis visados pareikšda­vo savo nuomonę, Jis kalbėdavo kiek švnsodama- sis. Visi jo klausydavo su dėmesiu. Ypač įdomiai jis kalbėjo apie knygą, kurioje buvo aprašytas Džordano Bruno persekiojimas ir nužudymas. Ju­lius kalbėjo karštai ir ugningai, smerkdamas juo­dąją viduramžių inkviziciją.

Netrukus Janonis įgiio dideli autoritetą ir pa­garbą tarp aušrininkų. Čia padėjo ir jo poetinis talentas. Kartą susirinkime draugai paprašė, kad paskaitytų savo eilėraščių.

— Ką jūs, negaliu! — gynėsi sumišęs Jano­nis.— Mano eilės prastos… (119—120)

Draugai nenusileido, ir jis pagaliau sutiko. Skaitė karštai, su įkvėpimu. Eilėraščiai visiems pa­tiko. Buvo aišku, jog taiį ne pirmieji bandymai. Rimtos temos, įvairi forma įtikino visus, kad Ja­nonis turi poetinių gabumų. Moksleiviai skaityda­vo kiekvieną spaudoje pasirodžiusį Vaidilos Ai­nio eilėraštį.

,,Aušrinėje“ tais laikais aktyviai bendradarbia­vo ir prozininkai — A. Vienuolis (Žukauskas), L Šeinius (Jurkūnas), J. Rimošius (Savickis), Pušai­tė (M. Sveikauiskaitė). Epizodiškai „Aušrinėje“’ bendradarbiavo tada jau žinomi rašytojai Jova­ras, L. Gira, K. Jasiukaitis.

Kaip ir Biržuose, Šiaulių gimnazijoje Janonis, mokėsi gerai, nors jo gyvenimo sąlygos buvo ne­lengvos. Dažnai pamokas išmokdavo arba jas kar­todavo per pertraukas; užsikniaubęs sėdėdavo suo­le ir skubiai peržiūrėdavo, kas paskirta išmokti, arba vaikščiodamas pusbalsiu skubiai skaitydavo,

S. Brašiškiui teko tvarkyti aušrininkų biblio­tekėlę, ir jis prisimena, kad Janonis ypač domė­josi rusų ir pasauline literatūra, knygas imdavo dažnai ir paėmęs greitai grąžindavo. Jisai bma> susipažinęs įsu latvių literatūra, pamėgęs poetą J. Rainį. Nemaža vertė iš latvių kalbos poezijos ir prozos kūrinių.

„Dažnai jį prispausdavo bėdos, įvairūs sunku­mai, išsekdavo paskutinė kapeika, — prisimena Brašiškis, — bet Julius visuomet būdavo kantrus, nesiskųsdavo. Kartais aš jam pasiūlydavau pasko­linti kokį rublį, kol susitvarkys jo reikalai. Tokiais atvejais jis nesmagiai jausdavosi ir atsisakinėdavo:

– Na, kaip nors susitvarkysiu, kol gausiu už pamokas.

Tekdavo brukte įbrukti pinigą į ranką ar kiše­nę. Tokiais momentais Janonis atrodydavo lyg nuskriaustas, kalba nesimegzdavo. Gavęs už pa­mokas, jis tuoj pat grąžindavo skolą. Bet netrukus ir vėl ta pati bėda ateidavo. Ne visuomet ir pas­tebėdavau, kad jis atsidūręs sunkioje padėtyje, nes, jau minėjau, nemėgdavo skųstis asmeniniais sunkumais. Ir, pastebėjęs susirūpinusį, ne iš karto galėjau sužinoti, kokie vargai jį slegia. Reikėdavo ilgai kamantinėti, kol sužinodavau, kas jam yra.

– Juliau, kodėl tu šiandien be nuotaikos, kas nutiko? — būdavo, užklausiu.

– Taip, nieko, taip. sau… — atsako nusišypso­jęs.

— Gal pamokų neišmokai ar neišsimiegojai, eilėraščius berašydamas? Ar nepasisekė gerai pa­rašyti?

– Ne… — ir vėl nusišypso.

Ir ko tik paklausi, jis vis, būdavo, atsako:

— Ne, niekis…

Na, tai jau, tikriausiai, neturi pinigų, netu­ri iš ko gyventi?

– Niekuomet aš jų ir neturėjau pakankamai“ (122).

Moksleivių aušrininkų organizacijoje vis labiau ryškėjo dvi srovės — liaudininkų ir marksistų. Auš­rininkų vadovai studentai ragindavo moksleivius šviestis, ruoštis gyvvenimui, bet į politinę veiklą nesikišti. Iš pradžių visi aušrininkai jų, kaip vyres­niųjų vadovų, patarimus priimdavo nekritikuoda­mi. Bet, pagyvėjus revoliuciniam judėjimui viso­je Rusijoje, retkarčiais čia ėmė lankytis ir social­demokratų atstovai, kurie ragindavo jaunimą apsispręsti politiškai ir įsitraukti į darbininkų revoliucinį judėjimą. Kai kurie aušrininkai pra­dėjo nuodugniau studijuoti politinius klausimus, susipažino su „Komunistų partijos manifestu“, pagal jį ruošė referatus, diskutavo su atvykstan­čiais liaudininkų atstovais. Tose diskusijose Ja­nonis būdavo stipriausias iš šiauliškių pažangiųjų moksleivių, nes buvo plačiai apsiskaitęs ir mo­kėdavo įtikinamai kritikuoti liaudininkų išvedžio­jimus. Susirinkimai pasidarė gyvesni, o kartais būdavo net triukšmingi (123). Aušrininkų orga­nizacijoje atsirado vadinamasis visuomenininkų būrelis, pavadinimą paėmęs iš Vilniuje leisto socialdemokratų žurnalo „Visuomenė“.

Kaip tik 1913 m. Šiaulių odos fabrikuose pra­sidėjo darbininkų streikai. Visuomenininkai pa­dėjo darbininkams organizuoti tuos streikus, su­daryti visos įmonės streiko komitetą ir jame su­derinti įvairių cechų reikalavimus. Šiam darbui Janonis buvo atsidavęs visa širdimi. Jis rašė atsi­šaukimų tekstus. Atsišaukimų projektai būdavo svarstomi visuomenininkų būrelio susirinkimuose. Viename susirinkime Janonis skaitė savo paruoš­to atsišaukimo projektą. Perskaitė jį su užsidegi­mu, kaip mitinge. Kai baigė skaityti, vienas svečias, 1905—1907 m. revoliucijos dalyvis, paklausė:

— Kas tas jaunuolis?

– Tai mūsų poetas Julius Janonis — Vaidilos Ainis,— atsakė Brašiškis.

– Pažiūrėti tylus, liesutis, o kai pradėjo skai­tyti, tai kaip ugnis suliepsnojo. Iš jo išaugs žymus veikėjas! (124)

Seno revoliucionieriaus žodžiai netrukus pasit­virtino: Janonis įsittraukė į revoliucinį darbą. Vi­suomenininkų būrelio susirinkimuose jis dažnai darydavo pranešimus apie perskaitytas marksisti­nes knygas ir rekomenduodavo kitiems draugams jas skaityti. Ypač daug laiko Janonis skirdavo susitikimams su darbininkais, dalyvaudavo jų su­sirinkimuose, rašydavo ir platindavo atsišaukimus. Gyvendamas pas Kuprevičdenę, kaip prisimena buvę jo mokiniai, Kuprevičių vaikai, kartais per­sirengdavęs darbininko drabužiais ir kažkur išei­davęs.

Pradėjus Rygoje eiti „Vilniai“, darbininkų mar­ksistiniam laikraščiui, Janonis ne tik jame bendra­darbiavo, bet ir rūpinosi jo platinimu, rėmimu. Iš darbininkų buvo renkamos aukos šiam laikraščiui. Janonis nusiuntė šiauliečių pažangiųjų moksleivių vardu sveikinimą pradėjusiai eiti „Vilniai“. Poetas lankėsi Rygoje, Mintaujoje, norėdamas užmegzti ryšius su latvių pažangiaisiais moksleiviais, susi­pažinti su tenykščių moksleivių lietuvių visuome­nine veikla.

Apie aktyvų Janonio domėjimąsi darbininkų streikais liudija ir jo straipsnis, paskelbtas 1914 m. „Vilnyje“. Straipsnis vadinasi „Šiaulių Kahano saldainių dirbtuvės darbininkių streikas“. Pra­džioje autorius rašo apskritai apie Šiaulių miesto darbininkų klasinį sąmonėjimą:

„Nors reakcijos slopinamas, bet paskutiniu lai­ku sparčiai augantis darbininkų judėjimas jau pa­siekė ir Šiaulius, kame jis kol kas aiškiausiai ap­sireiškia ekonominiais streikais. Šį pavasarį strei­kas kilo pas Frenkelį, iš tenai jis persimetė į Nurokų, Choronžickių, Bezumavičiaus, Petrylos, Zaborskio dirbtuves, kai kurias kirpyklas, spaus­tuves, Gubernijos dvarą ir galų gale į Kahano saldainių dirbtuvę. Kahano dirbtuvės darbininkės jau buvo laimingai streikavusios 1912 m., bet nuo to laiko jos kažin kodėl buvo apsnūdusios ir tik dabar vėl pasirodė gerai organizuotu streiku“.

Tame pat straipsnyje Janonis parodo kapita­listų bičiuliavimąsi su valdžia bei kunigais ir at­skleidžia keletą „gudrybių“, kuriomis kapitalistai paprastai naudojasi, kovodami su darbininkais. Pavyzdžiui, kunigas per pamokslą sveikina darbi­ninkes, laimėjusias streiką, bet smerkia, kam jos susidėjusios su socialistais, ir grasina nepriimsiąs išpažinties, jei nenutrauksiančios su jais ryšių. Straipsnio pabaigoje pažymima, kad, nepaisant juodųjų reakcijos jėgų įtakos, tos dirbtuvės dar­bininkių susipratimas didėja, jos „pradėjo skai­tyti „Vilnį“, knygutes ir interesuotis darbininkų klausimu“.

Į „Varpo“ draugijos salę mokiniai rinkdavosi ne tik vaidinimų pasižiūrėti, paskaitų pasiklausy­ti, bet ir pasilinksminti. Visi jausdavosi laisvai ir jaukiai. Čia ir vyresnieji linksminosi su jaunimu, rodydami pavyzdį, kaip reikia gražiai ir kultūrin­gai elgtis. Šeštadienį susitikę mokiniai klausdavo vienas kitą, ar eis į „Varpą“. Kartą S. Brašiškis, gerai nusiteikęs, paklausė Janonį:

— Juliau, ar tu ateisi šeštadienį į „Varpą“? Pašoksime, su mergaitėmis paflirtuosime…

– Na, kad aš nemoku nei flirtuoti, nei šok­ti. Ateisiu pasižiūrėti.

– Tai kaip tu mergaitę prisiviliosi, jei nešoki?

– Kad taip pasitaikytų rimta, tai ir be šokių galima būtų pasikalbėti, — atsakė nusišypsojęs.

-Na, na, Juliau! Kai įsispoksosi į kurią, tai ir šokti išmoksi! — pajuokavo (130).

Aušrininkų būrelyje buvo tyli, rimta mergaitė Justina Rudzinskaitė. Ji gyveno su broliais, kurie mokėsi gimnazijoje. Pati mokėsi siūti. Susirinki­muose ji beveik nekalbėdavo, o vakarėliuose irgi kukliai laikydavosi. Po kurio laiko draugai paste­bėjo, kad Janonis su ja dažnai sėdi greta ir ret­karčiais rimtai šnekučiuojasi. Abudu nueidavo į sodelį. Mergaitės ėmė kalbėti, kad Julius įsimylė­jęs’

Draugams Janonis mėgdavo pasakoti apie so­cializmo įgyvendinimo perspektyvas. Jis tikėjo, jog sulauks to laiko, kai darbininkų klasė nuvers Rusijoje carizmą ir įsiviešpataus tikroji laisvė.

Vieną pavakarę jisai su S. Brašiškiu išėjo pa­sivaikščioti ir užsuko į kapines, kad galėtų netruk­domi pasikalbėti. Sustojo prie paminklo žuvusiam jaunam 1905—1907 m. revoliucijos dalyviui Ste­pui Žiupsniui. Paminklas vaizduoja nulaužto ąžuo­lo kamieną. Šiame paminkle įrašyti žodžiai:

Laisvamani darbštus,
ilsėkis ramiai,
nenuveiktus tavo darbus
nuveiks tavo draugai.

Janonis, atsisėdęs ant akmeninės tvoros prieš paminklą, tada pasakė:

— Toks šių laikų revoliucionierių likimas. Sau laimės aš netrokštu ir žinau— jos nesulauksiu. Tokia jau mano sveikata. Mane tik stiprina pasiš­ventimas revoliuciniam darbui, kovai už visų dar­bo žmonių laimę. O revoliucija ir socializmas lai­mės! Praeis gal šimtas metų, bet vis tiek laimės! (129)

Norėdami plačiau į revoliucinį darbą įtraukti jaunimą, visuomenininkų būrelio nariai nutarė leisti savo žurnalą, bet dėl lėšų stokos negalėjo šio sumanymo įvykdyti. Tada ryžosi išleisti bent almanachą. Redakcinis literatūrinis darbas buvo pavestas Janoniui. Jis važinėjo į Rygą, ten „Vil­nies“ redakcijoje gavo naudingų patarimų ir straipsnių. Almanachas „Nauju taku“ išėjo 1914 m. Čia išspausdinta keletas Janonio eilėraščių ir prozos kūrinėlių. Leidinyje bendradarbiavo ir V. Kapsukas, pateikęs straipsnį „Iš Jono Biliūno biografijos“. Buvo įdėta taip pat B. Sruogos (B. Kaunio), A. Lasto (Adomo Juodojo) eilėraš­čių.

Anuomet buvo populiarios Šiaulių gegužinės. Kasmet birželio mėnesį Aleksandrijos dvare bū­davo rengiama tradicinė didžioji Šiaulių geguži­nė. Dvaro daržinėje įruošiama scena, kurioje vai­dinama, o lauke — šokama. Į tą gegužinę suva­žiuodavo visas pažangiosios visuomenės aktyvas. Atvykdavo iš Maskvos, iš Peterburgo studentų draugijų atstovai, partijų lyderiai iš Vilniaus. Ge­gužinės priedanga čia vykdavo atskirų visuome­ninių organizacijų konferencijos, pasitarimai. Ši­ta gegužine pasinaudodavo ir moksleiviai aušri­ninkai.

Šiauliečiai visuomenininkai rūpestingai ren­gėsi konferencijai, norėdami atsikirsti liaudininkų atstovams ir pasiekti, kad būtų priimta visuome­nininkų programa, — įtraukti jaunimu į revoliuci­nį judėjimą. Visuomenininkų būrelis išaugo. Kon­ferencijos delegatais buvo išrinkti J. Janonis ir S. Brašiškis. Aušrininkų būrelis pasiuntė jiems palan­kius draugus.

Į konferenciją buvo atvykęs liaudininkų atsto­vas — studentas A. Sugintas. Jis vis įrodinėjo,jog mokyklos suole sėdintys moksleiviai turi tiktai la­vintis, rengtis politiniam darbui, o politikos galė­sią imtis, kai suaugsią, įgysią profesiją, tapsią savarankiškais žmonėmis.

„Vadinasi, moksleiviai neprivalo turėti aiškių siekimų, — kalbėjo Janonis. — Betgi neturėjimas aiškių siekimų — argi ne politika? Baimė aiškiai pasisakyti gyvenimo klausimais-—argi ne politi­ka? Nenoras pasisakyti, prie kurios partijos dė­sies, — ne politika? Sakote, kai subręsim, tada su- sidarysim pasaulėžiūrą. Kažin, ar nebus per vėlu? Aš su tokiais aušrininkų principais nesutinku. Kal­bėtojas sako, kad galutinis tikslas demokratinė santvarka. Sutikime, kad gal bus’ tokia santvarka, kai visi gyventojai galės dalyvauti parlamento rinkimuose. Bet ar jau išnyks neteisybės, sociali­nė žmonių nelygybė, išnaudojimas? Vis tiek darb­davys skriaus darbininką, iš jo darbo kr ausis sau turtus. Turtingieji ir valdantieji gerumu nei turtų, nei valdžios neišsižadės. Todėl aš siūlau gerai apsižvalgyti gyvenime ir suderinti su juo savo vei­kimą…“

Janonio kalba konferencijoje padarė didelį įs­pūdį moksleiviams, ųe vieną privertė susimąstyti.

Po konferencijos Janonis dar parašė straips­nelį į „Vilnį“, pavadintą „Lietuvos žinių“ šalinin­kai nesidrovi meluoti“, kuriame demaskavo liau­dininkų pastangas laikyti moksleivius aušrininkus „nepartyvėje“ globoje.

Ateinančiais mokslo metais tiek visuomeninin­kai, tiek aušrininkai tikėjosi savo veiklą dar la­biau’ išplėsti. Bet 1914 m. vasara prasidėjo karas, vėliau pavadintas Didžiuoju arba Pasauliniu ka­ru. Visuotinė mobilizacija, įvestas karo stovis už­gniaužė revoliucinį pakilimą ir visą kultūrinį vi­suomeninį gyvenimą Lietuvoje. Per Šiaulius i Ry­tų Prūsiją traukė Rusijos kariuomenė. Sklido kalbos, jog vokiečiai greitai būsią sumušti ir karas pasibaigsiąs. Naujieji mokslo metai prasi­dėjo ypač įtemptoje atmosferoje.

Tačiau Janonis savo veiklos visai nenutraukė. Jisai apsilankė Mintaujoje, susitiko su Karoliu Požėla. Štai ką apie tuos laikus skaitome K. Po­žėlos „Raštuose“:

„1912,1913 ir 1914 metais moksleivių tarpe pla­čiai paplito įprotis važinėti pavieniais ar grupė­mis svečiuosna pas kitų miestų moksleivius. Min- tauj iečiai lankydavosi pas rygiečius ir šiauliečius, šie — pas mintaujiečius. 1914 m. pabaigoje min- taujiečius atlankė iš Šiaulių Julius Janonis. Mū­sų, mintauj iečių, tarpe tuomet nebuvo didesnio pasiskirstymo. Buvo du trys rateliai, vyresniųjų ir jaunesniųjų, kurie krypo daugiau į aušrininkus, nors juose buvo ir ateitininkų. Viename tų rate­lių susirinkime dalyvavo ir J. Janonis. Jis smar­kiai puolė mus, mintaujiečius, kad mes nieko ne­veikiame darbininkų (tarpe, nurodė, kad Mintau­joje yra fabrikų, su kuriais mes privalėtume su­sirišti. Mintaujiečių daugumai jo kalba pasirodė visai svetima. Iš viso didelio ratelio radosi tik du, kurie sutiko su Janonių, kad reikia dirbti tarp dar­bininkų, bet tik tarp lietuvių darbininkų, moty­vuodami, kad, nemokėdami latvių kalbos, prie lat­vių darbininkų nemokėsią prieiti. Į tai Janonis nu­rodė, kad reikia latvių kalbą išmokti ir dirbti tarp darbininkų (ten, kur jie gyvena. Po šio pasikalbė­jimo mes, keletas mintaujiečių, kartu su Janonių išvažiavome Rygon. Jis ten važiavo nusipirkti li­teratūros vokiečių kalba. Kelyje ginčai ėjo ta pa­čia tema. Jis rūpinosi mus įtikinti, kad socialistas turi dirbti tarp tos tautos darbininkų, kur jis gy­vena. Bet mus, mintaujiečius, iš ,,socialistinės“ li­teratūros pažinusius tik „Varpą“, negalėjo įtikin­ti… Tik keliais mėnesiais vėliau per laiškus para­šiau, kad jis teisingai svarstė“.

Vokiečiams užėmus Tauragę, Šiauliuose kilo pa­nika. Advokato Venclausko šeima, kurioje tuo me­tu gyveno Janonis, nutarė iš Šiaulių pasitraukti. Kartu pasiėmė ir pas juos gyvenusius mokinius. Jie nuvyko į Grušeckio dvarą už Dubysos, netoli Kelmės. Grušeckis, matyt, buvo Venclausko klien­tas, nes davė pabėgėliams visą išlaikymą. Pas jį pabėgėliams teko pagyventi apie mėnesį. Janonis, gyvendamas šiame dvare, nesėdėjo be darbo — naudodamasis šeimininko biblioteka, daug skaitė, vaikštinėjo po apylinkes, stengėsi susipažinti su valstiečių gyvenimu, kalbėdavosi su jais, norėda­mas patirti, ką žmonės galvoja apie karą. Visur aimanos, ašaros. Į kariuomenę daug pašauktų tėvų, brolių, vaikų. Čionai Janonis parašė keletą eilė­raščių, nukreiptų prieš karą (137).

Vokiečius atmušus, vėl tęsėsi mokslas gimna­zijoje. Per Šiaulius tebetraukė Rusijos kariuome­nė į frontą. Erdviuose Venclauskų namuose apgy- vendinita kareivių, tarp jų daug lenkų. Vakarais, kai nuvargę kareiviai ilsėdavosi, Janonis dažnai su jais kalbėdavosi. Kariuomenėje buvo kurstomos šovinistinės nuotaikos prieš vokiečius. Janonis .aiškindavo, jog caras ir kaizeris nesiskiria vienas nuo kito: abu siunčia paprastus valstiečius ir dar­bininkus vienus kitų žudyti.

Tie patys kareiviai ilgai Šiauliuose nepabūda­vo: vienus išsiųsdavo į frontą, atsiųsdavo kitus. Kalbėdamasis su kareiviais, Janonis įsitikino, jog dar per anksti juos agituoti, kad atkreiptų gink­lus prieš tuos, kurie juos siunčia kariauti:

— Iš visų nuotaikų matyti, kad kareiviams dar negalima taip kalbėti, kaip kalbėjome darbinin­kams, ir pasakyti atvirai: ,,Šalin karas! Susijunkit išvien su vokiečių kareiviais darbininkais ir atsu- kit ginklus prieš savo išnaudotojus — carą ir kaizerį!“

Kareiviai sakydavo, kad jeigu jie atsisakys ei­ti į mūšį, juos sušaudys, be to, jiems metus ginklus, ateisią vokiečiai. Ir visi vokiečių kareiviai turėtų grįžti atgal.

Karo pradžioje Rusijos armijai sekėsi — įsiver­žė į Rytų Prūsijos gilumą, tačiau 1915 m. padėtis

pasikeitė: pavasariop vokiečiai pradėjo brautis į Lietuvą ir balandžio 15 d. užėmė Šiaulius. Moki­niai išbėgiojo kas sau. Nors vokiečiai netrukus buvo išmušti iš miesto, bet spėjo jį gerokai ap­griauti, išdeginti. Netoliese susidarė frontas, ir vo­kiečiai kasdien miestą apšaudydavo (127).

Vasarą Janonis atsidūrė Melaišiuose pas tėvus. Kai vokiečiai brovėsi į Lietuvą, visos valdžios įs­taigos , taigi ir mokyklos, buvo evakuojamos į Ru­sijos gilumą. Po kurio laiko Janonis sužinojo, jog dalis moksleivių nutarę trauktis į Vilnių, kur bū­siančios atidarytos gimnazijos specialiai pabėgė­liams. Kiek pailsėjęs kaime, Janonis ryžosi vykti tolyn. Iš namų, atsisveikinęs su tėvais, iškeliavo liepos mėnesį. Važiuotas ir pėsčias pasiekė Daug­pilį, o iš teni traukiniu vargais negalais nubildėjo į Vilnių. Savo kelionę jis aprašė apybraižoje „Ką aš mačiau, bėgdamas nuo vokiečių“.

Vilniuje tuomet buvo jau daug pabėgėlių iš įvairių Lietuvos vietų — daugiausia iš Užnemunės, kurią pirmiausia užgriuvo karo negandai. Atbė- gėliai moksleiviai apgyvendinti specialiai įreng­tuose bendrabučiuose. Janonis apsistojo bendra­butyje Žvėryne. Artėjant frontui prie Vilniaus, nu­tarta moksleivius evakuoti į Rusijos gilumą.

VORONEŽE

Ir vėl valdovas — kraugerys
Parengtą jam žmogieną ris
Ir karštą kraują gers,
Ir kol sulauks tokios dienos,
Kada paremtą žmogienos
Šalin jo sostą vers.

Vieną dieną Vilniaus bendrabučiuose gyve- nąntiems moksleiviams pranešta, jog norintieji to­liau mokytis turį ruoštis vykti į Rusijos gilumą — į Voronežą. Ten būsianti specialiai lietuviams įs­teigta gimnazija. Daugumai moksleivių buvo gai­la nutraukti pradėtą mokslą. Kurie galėjo, pasita­rė su tėvais, o tie, kurių tėviškės buvo jau užim­tos vokiečių, be tėvų žinios turėjo apsispręsti. Susidarė keli šimtai norinčių važiuoti į Voro­nežą.

Geležinkelio stotyje moksleivius susodino į pre­kinius vagonus su dviejų aukštų gultais. Kiekvie­name vagone važiavo 40 žmonių. Traukinys ėjo pamažu, ilgai stoviniuodavo. Mat reikėdavo pra­leisti traukinius, vežusius į frontą kareivius, amu­niciją. Atsitikdavo dar taip, kad garvežiui pritrū­kus kuro, traukinys prastovėdavo kur pamiškėje po dvi tris paras. Tada berniukai imdavo kirvius, pjūklus ir traukdavo į mišką malkų. „Pašertas kui­nas“ vėl pušku pušku pirmyn. Bet garvežys greit prarydavo malkas, ir mokiniams vėl reikėdavo su kirviais ir pjūklais traukti į mišką (168).;.

Vasara buvo šilta, orai gražūs, tad vagonų šil­dymu rūpintis neteko. Sustojus ešelonui, visi sku­bėdavo atstumti duris ir pasipildavo į lauką atsi­kvėpti. Kad ir vėžlio greitumu važiavo,,, vis dėlto per kelias savaites pasiekė Voronežą. Tenai, ge­ležinkelio stotyje, jų ešeloną nustūmė kelioms die­noms į rezervinį kelią. Matyt, dar nebuvo paruoš­tos patalpos moksleiviams apgyvendinti (194).

1915 m. vasarą Voroneže karas beveik nebuvo jaučiamas. Maisto pakako. Krautuvėse buvo vis­ko. Ir pabėgėlių iš pradžių ne per daugiausia. Bet rudenį jų privažiavo daugiau, nemaža ir lietuvių. Dalis pabėgėlių dirbo moksleivių bendrabučiuose virėjais, sargais, valytojais, vežėjais, kiti — ben­drabučius aptarnaujančiose įstaigose — siuvyk­loje, skalbykloje. Geroką lietuvių pabėgėlių dalį; sudarė gimnazijos mokytojai, taip pat mokinių tė­vai, kurie nenorėjo atsiskirti nuo savo vaikų (169).

Pirmomis dienomis vadinamajame Nikitino bendrabutyje moksleiviai buvo susikimšę kaip sil­kės statinėje: daugelis miegojo tiesiog ant grindų. Po kiek laiko pabėgėlių šelpimo komitetas atidarė dar du bendrabučius. Keldamiesi į naujus bendra­bučius, mokiniai grupavosi: pažįstami iš atskirų gimnazijų arba pagal ideologines pažiūras artimes­ni norėjo kartu gyventi ir bendrauti. Aušrininkai apsigyveno Kinco bendrabutyje miesto pakraštyje, prie pat Voronežo upės. Tai buvo alaus gamyklos, patalpos. Prasidėjus karui ir uždraudus alkoholi- njus gėrimus, gamykla buvo uždaryta. Į tą bend­rabutį pateko ir Janonis. Po kurio laiko iš jo mo­kinius perkėlė į kitus bendrabučius. Janonis pate­ko į vadinamąjį Gruzavos bendrabutį, gavo nedi­delį kambarį fligelyje; gyveno kartu su Telšių gim­nazijos mokiniu Juozu Butkum, irgi jaunu poetu, pasirašinėjusiu Butkų Juze.

Ir tikrai — atvykusiems į Voronežą lietuviams moksleiviams buvo įsteigta speciali gimnazija, pavadinta Martyno Yčo vardu. Mat M. Yčas bu­vo caro Dūmos atstovas ir nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo organizacijų veikėjas. Jis išsirūpino leidimą šiai gimnazijai atidaryti. Mokytojų per­sonalo branduolį sudarė buvusieji Vilkaviškio gimnazijos mokytojai ir direktorius P. Slaščevs- kis. Atsirado ir naujų mokytojų, iš jų lietuviai: J. Balčikonis, J. Jablonskis, P. Mašiotas, K. Ša­kenis, J. Šepetys, M. Šikšnys, J. Špokevičius, B. Untulis, Z. Žemaitis. Buvo mokoma rusų kalba, tik viena pamoka per savaitę buvo lietuvių kal­bos; ją dėstė J. Jablonskis. Mokiniai mokėsi va­karinėje pamainoje rusų gimnazijos patalpose.

Janonis ir čia mokėsi pavyzdingai. Rusų lite­ratūros istoriją dėstė pažangus mokytojas, pats mėgęs literatūrą ir sugebėjęs mokinius ja sudomin­ti. Jis kartą uždavė mokiniams rašomąjį darbą. Tema buvo iš senosios rusų literatūros. Kaip pri­simena klasės draugas J. Norkus, Janonis rašyti neskubėjo. Iš pradžių vartaliojo rankoje plunks­nakotį, susimąstęs kažkur žiūrėjo, atrodė, lyg sten­gėsi ką prisiminti. Paskui pasilenkęs ėmė iš lėto, sakinys po sakinio rašyti, vis atitraukdamas nuo sąsiuvinio akis, vis galvodamas. Jis nedaug tepa­rašė — vos porą puslapių, o kiti draugai pripliekė po keturis, penkis ir tuo gyrėsi, net didžiavosi. Ir visi mokiniai labai nustebo, kai po savaitės mo­kytojas, grąžindamas sąsiuvinius, tik vieno Jano­nio rašinį iš visų išskyrė kaip turiningą, gerą ir net čia pat klasėje paskaitė.

— Nedaug parašyta, bet sumaniai, — pagyrė mokytojas.— Matyti, kad rašyta žmogaus su galva.

Kaip anksčiau, prieš karą, taip ir dabar, karo metu, moksleiviai neužmiršo organizacinės veik­los. Ir ateitininkai, ir aušrininkai rūpinosi savo or­ganizacijų atkūrimu. Bet pirmiau reikėjo susipa­žinti, suartėti, nes mokiniai buvo iš įvairių vietų; daugiausia iš Marijampolės, Vilkaviškio gimnazi­jų — mat Užnemunė pirmiausia buvo vokiečių okupuota. Janonis netrukus užmezgė ryšius su aušrininkais: turėjo pažįstamų iš ankstesniųjų su­sitikimų, konferencijų. Jis kaip tik parodė daug iniciatyvos atkuriant aušrininkų organizaciją Vo­roneže. Janonis tikėjosi, kad remiant kitiems draugams pavyks aušrininkus pasukti marksistine linkme.

Susirinkimams tinkamos patalpos bendrabutyje nebuvo. Paprastai rinkdavosi kuriame didesnia­me kambaryje. Aušrininkai savo organizaciją taip sutvarkė: kiekvienas bendrabutis sudaro po vie­ną ar po kelias pirmines kuopeles, kurioms vado­vauja centro kuopa iš pirminių kuopelių atstovų ir nuolatinio trijų asmenų prezidiumo. Janonis buvo išrinktas į prezidiumą ir į hektografuoto laik­raštėlio „Sūkurys“ redakciją. Sustojus „Aušrinei“, norėta leisti bent tokį laikraštėlį. Spalio pra­džioje Voronežo lietuvių aušrininkų organizaci­joje buvo 117 narių, vėliau jų padaugėjo iki 160 (188).

Daug gausesnė buvo klerikalinė ateitininkų or­ganizacija. Ją globojo gimnazijos kapelionas ir pats nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo komiteto įgaliotinis, bendrabučių administratorius kunigas

Olšauskas. Jis ir jo statytiniai bendrabučių prie­vaizdai terorizavo pažangiųjų pažiūrų mokslei­vius: versdavo eiti į bažnyčią, bendrabučiuose kalbėti poterius; neklausančius šalindavo iš bend­rabučių.

Prievaizdai gyveno čia pat bendrabutyje, užim­dami pagal šeimos gausumą po vieną du kamba­rius. Jie turėjo1, žiūrėti tvarkos, taip pat aprūpinti moksleivius drabužiais, baltiniais, vadovėliais, maistu. Bendrabučiuose pažangieji moksleiviai su prievaizdais neretai kivirčydavosi. Ėmė blogėti maistas valgykloje. Plito kalbos, kad dėl to kaltas K. Olšauskas, piktnaudžiaujantis gaunamomis lė­šomis. Bendrabučio valgyklai būdavo pristatomi sugedę produktai, kuriuos reikėtų išmesti, o ne žmonėms į stalą duoti. Mokiniai pradėjo bruzdėti. Valgykloje sušauktas susirinkimas. Jame moki­niai kalbėjo apie trūkumus bendrabučiuose. Kai kurie siūlė priimti rezoliuciją, smerkiančią _K. Ol­šausko darbus. Ateitininkai rezoliucijoje siūlė ne­kelti jokių reikalavimų, nes esą mokiniai tegali prašyti, o ne reikalauti (172—173).

Aušrininkų kalbėtojai nesutiko su ateitininkų siūlomu nuolankumu. Prabilo ir Janonis. Jis kal­bėjo nesikarščiuodamas kaip kiti. Jo balsas buvo neskarnbus, bet salė liovėsi ūžusi, visi pritilo, ati­džiai klausėsi. Janonis smarkiai kritikavo ateiti­ninkus, apibūdino juos kaip pataikūnus, kvietė mo­ksleiviją ieškoti kitų kelių, kovoti dėl savo tei­sių. Jis įrodinėjo, kad moksleiviai neturį leisti visokiems ponams komitetininkams eikvoti moks­leiviams skiriamų lėšų. Tie ponai paskirti mokslei­viais rūpintis,’ o ne juos skriausti (173—174).

Moksleivių bruzdėjimas grėsė virsti dideliu skandalu. Todėl į Voronežą atvyko pats draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto pirmi­ninkas M. Yčas. Ta proga moksleiviai nusiuntė pas jį delegaciją, kuri visų vardu įteikė reikala­vimus. Redaguojant reikalavimus, vienas kitas de­legacijos narys ėmė abejoti, ar užpykęs dėl skun­dų Olšauskas ne užkraus dar didesnio jungo, nes jiedu vienas nuo kito nesiskiria. Janonis griežtai pasisakė prieš svyravimus ir pareiškė:!

— Tai nors istorijai dokumentas liks (191).

Yčas moksleivių delegaciją priėmė. Jai va­dovavo ir reikalavimus išdėstė žodžiu ir juos raš­tu įteikė Janonis. M. Yčas davė šiokių tokių pa­žadų. Būdamas biržietis ir reformatas, jis pažinojo Janonį. Iš pradžių klausė, kaip sveikata, ar turįs žinių apie namiškius, bet Janonis nieko neatsakė, o kalbėjo apie moksleivių reikalavimus. M. Yčas dar kalbino bendradarbiauti jo leidžiamajame laik­raštyje „Lietuvių balsas“, žadėjo mokėti honora­rą. Paskiau Janonis jam raštu atsakė: „Gabumų Šilingo ar Šeiniaus neturiu, bet ir nemoku taip daryt, kaip daro „grynos poezijos“ apaštalai iš „Baro“: rašyt vis viena kam (bil būtų jis stipriu). Žadi mokėt,— tai kas: nejaugi ir tikrai tikiesi visa tai gaut už pinigus? Tiesa, gal „grynas me­nas“ taip pigus, kad perkama skambiais? Juk ne visi arai. Bet esti ir tokių žmonių, kurie da nuo pirklių idėjomis prekiauti neišmoko“.
Šiauliuose ir Voroneže mokydamasis, Janonis gaudavo iš „Žiburėlio“ draugijos nedidelę stipen­diją ir šiaip taip vertėsi.

Dalyvaudamas aušrininkų organizacijoje, Ja­nonis vis buvo nepatenkintas jos kryptimi. Gavus rankraščių, prasidėjo sumanyto hektografuoto lei­dinio „Sūkurys“ redagavimas. Peržiūrėdami me­džiagą, redakcijos nariai ėmė nesutarti. Daugiau­sia užkliuvo straipsniai, liečiantys aušrininkų pa­saulėžiūros pagrindus. Janonis įtikinėjo kitus du narius — V. Serbentą ir Butkų Juzę, — kad auš­rininkus reikia vesti mokslinio socializmo keliu, priartinti prie partijos. Ypač daug ginčų kilo dėl vedamojo straipsnio „Mūsų kelias“. Redakcijos dis­kusijos greitai persikėlė į aušrininkų centro kuo­pos prezidiumą ir pirmines kuopeles. Daugumas aušrininkų Janonio neparėmė. Tada jis išėjo iš „Sūkurio“ redakcijos ir atsiėmė savo rankraščius (189).

Buvo sušauktas visų aušrininkų susirinkimas.

Į tą susirinkimą atėjo nemaža mokinių, kurie dar nebuvo aušrininkai, bet jau draugų kviečiami į organizaciją stoti. Todėl vienas aušrininkų teore­tikų išdėstė organizacijos principus. Pradėjo nuo sąžinės laisvės, o jos niekas negali varžyti, aiški­no politines* demokratų pažiūras, kalbėjo apie de­mokratinę santvarką, politines piliečių laisves, ypač visur pabrėždamas asmenybės vaidmenį. As­menybės primatas — tai kertinis aušrininkų pa­saulėžiūros akmuo. Viskas atrodė puiku — nei pri­dėti, nei atimti.

Staiga paprašo žodžio J anonis. Susirinkimo da­lyviai manė, kad jis esąs toks pat aušrininkas, kaip kilti kalbėjusieji. Manė, kad Janonis nori ko nors paklausti ar ką pridurti prie girdėtų aiškinimų.

— O kokie gi aušrininkų galutiniai siekimai?

– Kokios visuomeninės santvarkos jie siekia? — paklausė Janonis.

– Demokratinės santvarkos, — atsakė pagrin­dinis kalbėtojas.

Tada Janonis iš lėto pradėjo:

– Draugas gyrė demokratizmą, demokratus.. Bet ar daug dabar nė demokratų? Ir rusų ka­detai sakosi esą demokratai, ir net mūsiškiai klerikalai sakosi esą demokratai, bet vis dėlto- jie yra monarchinės santvarkos ramsčiai. Jie nenori panaikinti dabartinės visuomeninės bei politinės santvarkos, kuriai esant galingieji iš­naudoja silpnuosius ir pavergtuosius. Mes turi­me siekti socialistinės santvarkos, o jai įgyven­dinti turime aukoti atskirų asmenų interesus. Ir kapitalistai, ir net klerikalai sakosi reikalaują, sąžinės laisvės, bet jąja dar nepanaikinsime so­cialinės nelygybės. Aušrininkų tikslai — nebaig­ti, negalutiniai. Tai tik paprastas liberalizmas-— ir daugiau nieko. Mes turime aiškiai pasakyti,, jog kovosime už socialistinės santvarkos įgyven­dinimą.

Janonio kalba susirinkusiems buvo staigme­na, padarė didelį įspūdį. Aušrininkų šulai nesu­sigriebė, kaip ją atremti. Ėmė karščiuotis. Janonis įsitraukė į ginčus, kalbėjo gyviau ir griež­čiau. Pagaliau jis pasiūlė sukurti naują mokslei­vių organizaciją, taip pat lavinimosi pobūdžio, bet turinčią aiškius politinius siekimus. Po to pa­reiškimo Janonis demonstratyviai iš susirinkimo išėjo, juo pasekė dar apie dešimt moksleivių. Taigi Janonis jau kelintą kartą skaldė aušrinin­kus. Lig tol buvo žinomos dvi moksleivių orga­nizacijos, dabar atsirado trečia.

Artimiausią sekmadienį priešpiet įvyko vi­suomenininkų kuopelės steigiamasis susirinki­mas. Ankštame Janonio kambarėlyje susirinko jau devyniolika moksleivių. Susėdo kur kam pak­liuvo, daugiausia ant lovų. Susirinkime kalbėjo be­maž vienas Janonis. Kiti tepritarė atskirais trum­pais pasisakymais, pasiūlymais. Janonis populiariai išdėstė pagrindinius marksizmo principus, ra­gino neatsilikti nuo revoliucinio šalies gyvenimo, dalyvauti darbininkų klasės kovoje. Jis priminė kylantį darbininkų judėjimą prieš žmogžudišką karą. Kuopelė turinti padėti suprasti marksizmo ir socialdemokratijos idėjas, nariai privalą skaityti atitinkamą literatūrą, kurios žadėjo pats parūpinti iš vietinio rusų marksistinio moksleivių būrelio. Naudodamiesi marksistine literatūra, patys ketino rašyti referatus.

Rašytojas B. Pranskus-Žalionis, prisimindamas Voronežo laikus, teigia, kad Janonis tada savo ži­niomis, išsilavinimu, apsiskaitymu, marksizmo pa­žinimu buvęs visa galva aukštesnis už kitus, net ir aukštesniųjų klasių draugus.

„Man irgi Janonis rodėsi nepasiekiamas išmin­čius,— rašo B. Pranskus-Žalionis,— jis veikė ma­ne ne tik savo referatų ir kalbų turiniu, bet ir vi­sa savo asmenybe, savo iškalbingumu, tam tikru paslaptingumu. Atrodė, kad tai, ką jis pasakoja mums, ką jis veikia mūsų tarpe-—tai yra tik ne­žymi dalis visos jo veiklos, kad daug kas iš jo veiklos mums, eiliniams kuopelės nariams, yra ne­žinoma, ir galbūt apie ją mes neturime žinoti“.

Netrukus kilo mintis leisti bent ranka rašomą laikraštėlį, pavadintą „Atžala“. Pirmajam „Atžalos“ numeriui Janonis parašė vedamąjį, kuriame, svarbiausia, pažymėjo naują revoliucinio judėjimo Rusijoje pakilimą ir išreiškė tikėjimą būsima re­voliucija.

„Rusijos darbininkų judėjimas, nors ir slopi­namas, atgijo; nors ir varžomas, auga, plečiasi, įt­raukia į save naujas minias, — ir greit ateis lai­kas, kada jo laisvos bangos galutinai sutriuškins jau kartą braškėjusį absoliutizmo ledą. Pervarta arti; jti už durų. Kol kas ji slepiasi, bet kiekvieną dieną gali išeiti aikštėn; kiekvieną valandą rau­dona sukilimo pašvaistė gali nušviesti platųjį Rusijos dangų. Mes turime būti prie tos per­vartos prisirengę“.

Toliau jis kritikuoja aušrininkus, į gyvenimą žiūrinčius pro patriotinius buržuazijos akinius. „Mes einame kitu keliu, — rašė Janonis.’—Vado­vą ujanti mūs gairė — socializmas. Kitokių gairių mes neturime“.

Šiame straipsnyje, taip pat ir kitame — „Mo­ksleivijos srovės“ — Janonis visuomenininkų bū­relį vadina visuomenės demokratais. „Atžaloje“ dar buvo įdėti trys jo eilėraščiai ir prozos vaizde­lis.

1916 m. pradžioje Janonis dėl nepalankios at­mosferos gimnazijoje nusprendė iš Voronežo iš­vykti į tuometinę Rusijos sostinę —Petrogradą. Di­deliame mieste lengviau pasislėpti, būti ne taip pastebimam. Išvykdamas pažadėjo voronežiečių visuomenininkų neužmiršti. Pirmasis „Atžalos“ nu­meris pasirodė jam jau išvykus. Draugus jis ragi­no ir toliau leisti tą laikraštėlį, žadėjo atsiųsti me­džiagos antrajam numeriui.

PETROGRADE

Pasilsėti da ne laikas.
Tai da tik kovos pradžia.
Nors jau dreba, bet da laikos
Biurokratinė valdžia.

Palyginti neilgai Voroneže Janonis gyveno, bet nuveikė daug, paliko ryškių pėdsakų. Atvykęs į Petrogradą, Įstojo į gimnaziją tęsti mokslo ir tuoj pat ieškojo draugų,; su kuriais galėtų toliau daly­vauti visuomeninėje politinėje veikloje. Pasirodė, kad čia buvo susiorganizavęs ne vienas slaptas socialistinis būrelis. Jiems priklausė studentai, moksleiviai, darbininkai, tarnautojai. Vienas jų vadinosi „Skardas“. Į tą būrelį įstojo Janonis. Būrelių susirinkimuose, kaip ir Voroneže, buvo skaitomi referatai. Janonis iš pat pradžių nebuvo vien stebėtojas, klausytojas. Jis skaitė įvairiomis temomis referatus, aktyviai svarstydavo kitų drau­gų darbus.

Ėjo antri karo metai. Sostinės gyvenimas iš paviršiaus žiūrint plaukė įprastine tėkme. Tiktai iš frontų gaunami laiškai apie nepasisekimus, kad ir šykštūs, cenzūros apkarpyti laikraščių praneši­mai liudijo, jog valdiškų patriotų kurstomas entu­ziazmas neturi realaus pagrindo. Parduotuvėse ėmė trūkti prekių, ypač maisto produktų, viskas ėmė brangti. Gyventojai nerimavo. Tiek asmeniniuose pokalbiuose, tiek slaptuose susirinkimuose kilda­vo klausimai — kas bus toliau, kada pagaliau baig­sis karas ir kuo jis baigsis? Pažangaus nusistatymo žmonės pranašavo, jog šis karas, jo nesėkmė: su­griaus Rusijos patvaldystę, todėl reikia galvoti apie naują santvarką, apie tokią, kurioje nebūtų iš­naudojimo, kurioje nebūtų skriaudžiamos atski­ros tautos.

Daugumai Petrograde veikusių socialistinių lie­tuvių kuopelių vadovavo liaudininkai. Netrukus ir čionai, kaip ir Voroneže, prasidėjo skilimas. Ir čia Janonis ėmėsi demaskuoti įvairius smulkia­buržuazinius veikėjus, propaguodamas marksisti­nį kovos kelią. Petrograde buvo palankesnė dir­va veikti tarp darbininkų — čia jų buvo kur kas daugiau negu Voroneže.

Atsidūręs Petrograde, Janonis tebepalaikė ry­šius su voronežiečiais draugais. Kaip buvo žadė­jęs, pasiuntė savo naujų kūrinių „Atžalos“ antram numeriui. Baigiantis 1915—1916 mokslo metams, Voronežo visuomenininkai gavo iš jo kvietimą at­siųsti atstovą į slaptą pažangiųjų moksleivių su­važiavimą Maskvoje birželio mėnesį. Voronežie- čiai pasiuntė Joną Norkų. Be to, Janonis prašė, kad atstovas atvažiuotų porą dienų anksčiau, nes prieš suvažiavimą būsiąs marksistinės moksleivi­jos atstovų pasitarimas, kur reikėtų prieiti prie vienos nuomonės.

Moksleivių marksistų pasitarime papunkčiui buvo apsvarstyti tie klausimai, kurie numatyti bendrojo moksleivių suvažiavimo darbų tvarko­je. Visais darbotvarkės punktais priimti nutari­mai. Pasitarime būta kai kuriais klausimais dve­jopų nusistatymų: menševikiškojo ir bolševikiš­kojo. Reikėjo tik stebėtis, kaip Janonis, tebaigęs 7 gimnazijos klases, sugebėjo diskutuoti su be­baigiančiais aukštąsias mokyklas studentais,, kaip tvirtai gynė revoliucines socialdemokratijos pa­žiūras.

Perėjęs į VIII klasę, Janonis įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų (bolševikų)’ partiją, buvo išrinktas Lietuvių rajono komiteto nariu. Petrograde Janonis turėjo draugų autoritetą. Bol­ševikų partijos lietuvių sekcija suorganizavo dar­bininkų politinio lavinimosi būrelį. Daugumą šio būrelio narių sudarė Vyborgo rajono metalo įmo­nės darbininkai. Susirinkimuose buvo skaitomi referatai. Juos skaitydavo ir Janonis. Jisai labai aiškiai ir vaizdingai mokėjo išdėstyti, kaip kapi­talistai išnaudoja darbininkus.

Netruko Janonių susidomėti slaptoji policija: jį sekė, o 1916 m. gruodžio 12 d. kambaryje pa­darė kratą. Po kratos Janonį ir kartu su juo gy­venusį penktos klasės mokinį suėmė ir uždarė va­dinamajame Kryžių, kalėjime. Čia jis buvo laiko­mas vienutėje žiauriomis sąlygomis.

Laisvėje likusieji draugai stengėsi Janoniui padėti — pristatyti maisto į kalėjimą. Buvo ren­kamos aukos. Bet suimtųjų radosi ne vienas. Ne­lengva surinkti pinigų. Kiti ir baiminosi aukoti. Ypač juo rūpinosi Elena Tautkaitė (vėliau — V. Kapsuko žmona). Ji pardavė savo dideles gražias kasas ir, gavusi už jas ‘tris rublius, nusiuntė Jano­niui į kalėjimą maisto.

Paleistas iš kalėjimo, Janonis iš Petrogrado iš­vyko į Dorpatą, susitiko su K. Požėla ir V. Reka­šium. Jų padedamas vyko į Rusijos pietus, bet traukinyje buvo vėl suimtas ir uždarytas Vitebs­ko kalėjime.

Įvyko Vasario revoliucija. Buvo nuverstas ca­rizmas. Susidarė Laikinoji vyriausybė. Kartu su kitais politiniais kaliniais išėjo į laisvę ir Janonis.

Gatvėje juos sutiko žmonių minia, sveikinusi ca­rinės savivalės aukas.

Petrograde draugai, pamatę Janonį nepapras­tai sublogusį, smarkiai kosintį, siūlė pailsėti, bet jis nesutiko. Sutrukdytas mokslas — reikia baig­ti gimnaziją. O kur dar darbas partijoje!

Po revoliucijos grįžo iš kalėjimų, iš Sibiro trem­ties daug politinių veikėjų, tarp jų ir bolševikas Zigmas Aleksa-Angarietis. Su juo Janonis susi­bičiuliavo, apsigyveno viename kambaryje.

Petrogradas dabar buvo nebe tas, kokį Jano­nis paliko. Mieste kasdien demonstracijos su rau­donomis vėliavomis, susirinkimai, mitingai. Lietu­viai bolševikai pradėjo leisti partijos organą „Tie­są“. Janonis ima dirbti redakcijoje. Pats rašo, rū­pinasi laikraščio platinimu, lėšų jo leidimui rinki­mu.

Balandžio 3 d. vėlų vakarą iš užsienio į Rusi­ją, į Petrogradą grįžta V. Leninas. Suomijos gele­žinkelio stotyje darbininkai, kareiviai ir jūreiviai surengia iškilmingą sutikimą. Toje mindoje-—ir Janonis. Aikštėje priešais stotį V. Leninas nuo šar­vuočio sako kalbą, sveikindamas Rusijos revoliu­cinį proletariatą ir revoliucinę Rusijos kariuome­nę, sugebėjusią ne tik išvaduoti Rusiją iš carinio despotizmo, bet ir padariusius pradžią socialinei revoliucijai tarptautiniu mastu.

Netrukus įvyksta bolševikų partijos konferen­cija. Joje dalyvavo ir Janonis kaip lietuvių socia­listų sąjungos Amerikoje organo „Kova“ kores­pondentas.

Petrogradas džiūgavo. Rusijos proletariatas ren­gėsi naujiems mūšiams — socialistinei revoliucijai.

Tačiau Janonio gyvybinės jėgos seko. Draugai pa­stebėjo jį kasdien blogstant: įsigalėjusi džiova griovė vargingo gyvenimo ir kalėjimų nusilpnintą organizmą. Bet jis vis tiek dirbo: rašė, kalbėjo su­sirinkimuose, tvarkė partijos reikalus. Be to, lan­kė gimnaziją ir pavasarį išlaikė brandos egzami­nus.

Janonis buvo uždaro būdo, nemėgo dalytis su kitais savo sunkiais išgyvenimais, juo labiau skųs­tis. Kai liga vis labiau spaudė, jis, nenorėdamas būti kitiems našta, ryžosi nutraukti gyvybės siū­lą. Ir štai draugus pasiekė šiurpi žinia: gegužės 30 d. Janonis, pusiaukelėje tarp Petrogrado ir Carskoje Selo (dabar Puškinas) puolęs po trau­kiniu, baigė savo gyvenimą.

Baigti gyvenimą poetas, matyt, rengėsi sąmo­ningai, nes prieš tai parašė laišką, taip pat eilė­raštį lotyniška antrašte „Avė, vita, moriturus te salutat!“ (Sveikas, gyvenime, mirsiantysis tave sveikina!“).

Laiške kovos draugams Janonis rašė, jog ne­lemtas likimas sulaužęs sveikatą ir jis negalįs to­liau dirbti. Čia taip pat išreiškė tikėjimą socialis­tinės revoliucijos pergale ir naujo, socialistinio pasaulio sukūrimu: „Dvasia ir aš jame gyvenau. Paskutinė mano mintis — tai prisiminimas, kad jau atsiranda ženklų, rodančių, kad socializmas jau pradeda vykdytis ir kad jokia mūsų gadynės vai­dentuvė negali įsivaizdinti tų įstabių visuome­nės ir asmens išorinio ir vidujinio gyvenimo permainų, kurios paseks pilną socializmo tvarkos įvykinimą. Linksmu šypsuliu sveikinu jus, sakydamas: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vy­kintoja revoliucinė socialdemokratija!“

Visa dvasia su jąja buvęs, jūsų draugas

Jul. Janonis“.

Nedidelis petrogradieoių lietuvių būrelis paly­dėjo savo draugą Julių Janonį į Carskoje Selo kapines. „Tiesos“ 9-ajame numeryje buvo įdėtas V. Rekašiaus eilėraštis „Ant Janonio kapo“. Štai du pirmieji jo posmai:

Vargų ir ligos nukankintas,
Užmerkei akis amžinai…
Tu mūsų idėjos pulkelį
Kaip skaisti gėlė dabinai!

Jau slinksta patamsio šešėliai,
Ir laisvės jau aušta rytai,—
Per anksti, dienos neišvydęs,
Kaip žiedas jautrus nuvytai!

KAI LAISVĖS RYTAS ŠVITO…

Ar regėjai Naujo Ryto rausvą varsą?
Ar girdėjai iškilmingą varpo garsą?
Ar girdėjai pilną džiaugsmo laisvės dainą?
Juk tai Rytas, Naujas Rytas eina!

Naujas darbininkų judėjimo pakilimas Rusijo­je galutinai suformavo Janonį kaip revoliucinį proletariato dainių. Maždaug nuo 1914 m. krinta į akis naujas Janonio poezijos turinys. Vietoj ai­manuojančio, besiskundžiančio aš jo poezijoje iš­kyla kolektyvas. Poetas kenčia su engiamaisiais darbo žmonėmis, trokšta jiems padėti. Jis pasiryž­ta eiti su varguoliais ir būti jų kovos dainiumi:

Dainius netroško laurų vainiko.
Dainius netroško meilės skaistuolių.
Jis tenorėjo trečio dalyko:
Žengt su vargdieniais, būt prie varguolių.„

“Ateities dainius“

To meto eilėraščiuose vis dažniau iškyla klasinių prieštaravimų, socialinės nelygybės, išnaudojimo kapitalistinėje visuomenėje motyvai. Antai „Kumečio dainos“ herojus jau supranta savo sunkaus darbo reikšmę, žino, jog ponas be jo negalėtų gyventi — tik darbo žmonės krauna ponams turtus:

Kiek jau priariau vagų!
Gal tiek pat, kiek man vargų!
Trauk, bėruti, trauk greičiau!
Ponui rūmus pastačiau.

Miesto darbininkai, vos prašvitus rytui, skuba per miegantį miestą į fabrikus, gamyklas, dirbtu­ves. Jie fabrikantams ir dirbtuvių savininkams taip pat kuria dideles vertybes, nors patys skursta:

Belaimiai, kas traukia neturto keliu:
Juo pradeda eiti mažu vaikeliu
Ir eina kasdien lig senatvės.
„Darbo kariuomenė“

Poeto skausmas susilieja su milijonų darbinin­kų skausmais. Šiurpį kapitalistinė tikrovė poetą sukrečia iki širdies gelmių, verčia jį giliai susi­mąstyti, padaryti apibendrinančias išvadas. Pa­vyzdžiui, eilėraštyje „Ar tu matei?“ piešiamas bai­sus carizmo reakcijos siautėjimo paveikslas: ka­zokai rimbais vaiko alkaną minią ir nusėja gatvę lavonais. Todėl poetas savo asmeninės kančios ne­belaiko skaudžia:

Dabar gi supratau, kad mano
Kančia — tai tik kančios šešėlis,
Kad mano skurdas — lašelėlis
Prieš visą skurdo okeaną.
O aš mačiau!..

Janonis ragina kovoti su priespauda, skurdu ir patsai nori prisidėti prie tos kovos. Kad nusikra­tytų skurdo, kad galėtų kitą išvaduoti iš nelaimių ir vargų, poetas sakosi galįs atiduoti pusę amžiaus (,.Skurdas“). Eilėraštyje „Bedarbis“ regime būdin­gą kapitalistinės sistemos vaizdą: prie dirbtuvių stoviniuoja bedarbiai, laukdami, kad juos priim­tų į darbą. Parėjusio į namus, į „kampą“, be­darbio laukiantis alkanas vaikas klausia: „Tėtyt, ar pavyko?1′ Ir ką jam atsakyti — juk darbo vėl negavo. Taip trumpame keturių posmų eilėraš­tyje poetas jaudinančiai pavaizdavo kapitalis­tinės sistemos rykštę — nedarbą.

„Kalvyje“ skamba grūmojimas visiems išnau­dotojams ir dykaduoniams. Kalvio lūpomis prana­šaujama revoliucija („Kai vargdieniai visi iš nagų jums išspruks…“). „Kovotojų giesmėje“ Ja­nonis agituoja darbininkus vieningai stoti į re­voliucinę kovą, primena, kad kapitalistai bijo darbininkų klasės ir prieš ją dreba. Jis įrodinėja, kad tik per kovą galima pasiekti tikslą:

Kas vargo retežį nedrįsta numesti,
Tas laisvas niekuomet nebus;
Kas duodas lyg jautis papjauti nuvesti,—
Aršiausias neprietelis mūs.

Poetas nesitenkina bendrais kovos šūkiais. Ei­lėraštyje „Iš darbininko katekizmo“ jis išdėsto marksistines pažiūras į kapitalistinės santvarkos prieštaravimus, parodo, kodėl vieni žmonės skursta, o kiti skęsta turtuose. Poetas aiškina darbininkams tikrąsias jų skurdo priežastis ir pa­taria, kaip iš to skurdo išbristi:

Kodėl milijonai kankinas,
Kasdien skursdami prakaituoja?
Kodėl tie, kur turtą gamina,
Visuomet graudžiai aimanuoja?

Atsakymas trumpas ir suprantamas:

Todėl, kad storieji turtuoliai
Nežino, kur turtą bedėti…

Poetas sugriauna kunigų skleidžiamą mitą, esą dievas taip sutvarkęs, „kad ponai be darbo tur­tingi, vargdieniai gi mato tik juodą duonelę, nors dirbti netingi…“. Jis nurodo, kad

Žmogus nelygumą sutvėrė, .
Tad žmogų ir kaltinti reikia.

Kai įtikintas darbininkas klausia, „kaip iš ne­turto išbristi?“, „kaip būvis pagerint vargingas?“ — poetas aiškiai atsako:

Geruoju negausim mes nieko:
Mes laimę pasieksim per kovą;
Todėl negailėkime vieko:
Mums Marksas tebus už vadovą.

Eilėraštyje „Naujas Rytas“ poetas vaizduoja nepaprastai skaidrų ateities paveikslą. Tasai pa­veikslas labai tikroviškas, todėl eilėraščio posmai skamba kaip šūkis:

Ar girdėjai, kad jau vergas laisvas tapo?
Ar žinai, kad prie vergijos stovim kapo?
Jei žinai, tai trauk galingą laisvės dainą:
Te greičiau prakilnas Rytas eina!

„Ateities jutimas organiškai įsipynė į Janonio mintis ir jausmus, žymiai pakeitė tikrovės verti­nimo mastelius— rašo V. Kubilius monografijo­je „Julius Janonis“.— Kokia baisi bebūtų dabar­tis, gyvenimas; nesibaigia su šia diena, durtuvu ir kartuvėmis užslopinti procesai vyksta toliau; kas šiandien stipru ir galinga, rytoj virs dulkėmis; šiandien pažeminta ir beteisė klasė rytoj taps gy­venimo šeimininku. Jautriai pergyvendamas dar­bo žmonių tragediją, J. Janonis nedėjo ties ja pas­kutinio taško, o nejučiomis įvesdavo artėjančios revoliucijos perspektyvą, kuri jo eilėraščiuose iš­kilo kaip vienintelė išeitis prispaustiesiems“.

Janonis sušildė lietuvių literatūrą kaitria so­cialistinių idėjų ugnimi, kovinga marksizmo ideo­logija. Jau vien dėl to jis yra novatorius. Jo poe­zija, nors sukurta kapitalistinės santvarkos sąly­gomis, reakcijos metais, yra kupina bolševikinio optimizmo. Poetas tikėjo, kad darbo žmonės išsi­vaduos iš kapitalistinės priespaudos ir jų ateitis bus šviesi, laiminga. Jis įžvalgiai matė, kad „į atei­tį šviesią pasaulis jau tiesia ir lygina kelią per aukštį kalnų“, kad „minios vis eina, ir pergalės dainą dainuoja siekėjai šviesios ateities“ (eil. „Į ateitį šviesią“). Tokius posmus sukurti Janonį įkvėpė darbininkų revoliucinio judėjimo pakilimas.

Dar tvirtesnis tikėjimas darbininkų klasės jėga, dar nuoširdesnis šaukimas į revoliucinę kovą skamba eilėraštyje „Pūslėtosioms rankoms“. Čia iš dalies pakartojamos kitų Janonio eilėraščių mintys apie darbo žmogaus reikšmę. Poetas ragina sukilti prieš kapitalistus, sugriauti išnaudojimu pagrįstą santvarką:

Jūs bijot!? Bet ko gi? Dykūnų tik sauja,
O jūs — milijonai! Tai kam gi ta baimė!
Tiktai susitelkit!.. Juk to reikalauja
Ne vien pačių jūsų,— jūs kūdikių laimė.

Janonis geriausiuose savo eilėraščiuose ne tik­tai atskleidė darbo žmogaus išnaudojimą kapita­listinės santvarkos sąlygomis, bet ir išryškino tą jėgą, kuri sudaužys pasenusią santvarką; gyveni­mo tikrovę jis vaizdavo vadovaudamasis mark­sistine ideologija.

Janonis, kaip poetas ir revoliucinis kovotojas, augo kartu su Rusijoje kylančiu darbininkų kla­sės revoliuciniu judėjimu, idėjiškai subrendo vei­kiamas bolševikų partijos ir užsigrūdino partijos vadovaujamoje kovoje. Geriausius eilėraščius jis sukūrė savo revoliucinės veiklos laikotarpiu. Ir šie eilėraščiai skirti tai kovai stiprinti.

Niekas taip puikiai neatvaizdavo po 1905 me­tų siautėjusios reakcijos, kaip Janonis savo „Atžalose“. „Kiek kartų aš skaičiau „Atžalas“,— rašo V. Kapsukas,— visuomet jomis gėrėjausi. Ir, manau, gėrėjosi ir gėrisi jomis kiekvienas kovotojas, pergyvenęs tuos juodosios reakcijos metus“. Vos keliomis eilutėmis poetas sugebėjo sukurti reakcijos laikotarpio vaizdą:

Vien šikšnosparniai slaptingi
Ties kelmyne sukinėjos;
Vien apuokai bei pelėdos
Sukė gūžtas ir perėjos.

Atrodė, kad jau niekada revoliucija ne bepa­kils po tokių skaudžių smūgių. Tačiau revoliuci­nės jėgos atsigavo, prasidėjo naujas revoliucinis pakilimas, kurį Janonis alegoriškai palygina su iš­kirsto, sunaikinto miško atžalomis;

Bet, aure! Tas plikas plotas,
Kur tik vėjo sukinėtas,
Vėl atgijo, vėl jau žalias,
Vėl jau atžalų prisėtas!..

Tikėjimą „atžalų“ gajumu poetui įkvėpė dia­lektinis požiūris į istorinių įvykių raidą, marksis­tinė pasaulėžiūra. Janonis gerai suprato Rusijos proletariato vaidmenį kovoje su carizmu. Nebaig­tame eilėraštyje „Kelkis, Rusija!“ jis ragina Ru­siją keltis, ištraukti kardą ir jo nepadėti tol, kol priešai bus nugalėti;

Tegu nuo tos dienos, kada juodai žaliais
Liūdnumo ir vilties žiedais papuoš kapus,—
Nelaimių ir vargų ant žemės nebebus:
Vien laimės saulė švies auksiniais spinduliais.

Janonio nepatenkino buržuazinė demokratinė revoliucija. Jis griežtai kritikavo Kerenskio val­džią, revoliucijos slopintoją. Poetas drauge su bol­ševikų partija kovojo dėl socialistinės revoliucijos, dėl Tarybų valdžios. Savo priešmirtiniame, atsis­veikinimo eilėraštyje „Avė, Vita, moriturus te sa- lutat!“ poetas gailisi, kad turi pirma laiko jaunas žūti, nešdamasis į šaltą kapą ateities žygius ir meilę „to plataus, dailaus pasaulio, ką it pumpuras da sprogsta“.

Poetas įtikėjo nauja, socialistine revoliucija ir socialistinės santvarkos pergale. Šį revoliucinio optimizmo, gyvybinės jėgos ir stipriai išgyvento poetinio grožio kupiną sveikinimą socialistiniam pasauliui jis pakartojo ir priešmirtiniame laiške partijos draugams. Poeto viltys netrukus išsipildė: Didžiojoje Spalio socialistinėje revoliucijoje lai­mėjo’ Rusijos darbo žmonės, ir prasidėjo nauja žmonijos istorijos era.

Prasidėjus karui, apmirus kultūriniam gyveni­mui, padidėjus carinei priespaudai, Janonis bu­vo palyginti ne toks produktyvus kūrėjas. Svar­biausia, sustojus „Vilniai“ ir daugeliui kiek pa­žangesnių laikraščių, nebuvo kur spausdinti eilėraščių. Todėl jis siuntinėjo savo eilėraščius V. Kapsuko redaguojamai ir Amerikoje leidžia­mai „Naujajai gadynei“, „Kovai“. Keliuose karo tematikos eilėraščiuose poetas vaizduoja karo sukeltas nelaimes, karo pabėgėlių vargus;

Keliais, pilnais raitelių,
Nuskarę žmonės traukia,
Klumpoja iki kelių,
Nelaukta susilaukę.

Maknoja vyrai, bobos,
Vaikai, net purvas teška,
O užpakalyj trobos
Apleistosios jau pleška…

„Pabėgėliai“

Janonis labai jautriai ir su užuojauta žiūrėjo į traukiančią kariuomenę. Jį nustebino nematytas reginys — nuvargę kareiviai, niūriai žengdami, ,,dainavo pilną šauksmo karo dainą“:

Durtuvai, rodės, troškp priešo kraujo…
Ilgai žiūrėjau aš į reginį man naują,
Kaip žengiama mirtin ramiai ir pamažu.
Aplinkui visa buvo gi ramu, gražu…

„Kariuomenei traukiant“

Kitame eilėraštyje poetas klausia, argi iš tik­rųjų žmonės trokšta vieni kitų kraujo, ir atsako neigiamai:

Išvaikščiok Rusiją skersai ir išilgai
Nuo Čiukčių pussalio lig Nemuno vagos
Ir grįžęs pasakyk, ar daug tu sutikai
Žmonių, nenorinčių, netrokštančių taikos.

„Išvaikščiok Rusiją skersai ir išilgai…“

Poetas buvo įsitikinęs, kad liaudis trokšta ra­maus, taikaus gyvenimo. Karo tenori valdančioji klasė:

Nuliūdus Rusija, tik caras kraugerys
Neliūsta, kaip ir jo plėšrių tarnų būrys.
Kad juos pasotinus, per maža tų aukų.

Čia pasireiškia Janonio bolševikinės pažiūros į karą: jis smerkia imperialistinį karą ir ragina jį paversti pilietiniu.

Pirmojo pasaulinio karo įspūdžiai paskatino Janonį, parašyti poemą „Tarp siaučiančių marių“, kurioje bandoma pavaizduoti Napoleono išgyve­nimus šv. Elenos saloje. Janonis prisimena Pran­cūzijos grobiamuosius karus ir savo poemoje tartum ieško jų ir pasaulinio 1914 m. karo pana­šumo. Poetas tartum norėjo perspėti, kad karo sukėlėjų likimas būsiąs panašus į Napoleono likimą. Poemoje sukurtas Įspūdingas audringos jūros vaizdas:

Tamsios putotos didžmario bangos
Velias ir lekia, auga ir rangos,
Šniokščia ir šiaušias, kyla ir kyla,
Veržias ant kranto, slūgsta ir grimzta,
Šiaušiasi naujos, šniokščia, nerimsta,
Tykšta ir tykšta, vis nenutyla.

Šio kūrinio veikėjo išgyvenimai ir prisiminimai siejami su banguojančios, audringos jūros vaiz­dais. Janonis Napoleono neidealizuoja, atvirkš­čiai — parodo jį kaip despotą, kuris išbraidžiojo kraujo jūras, kuris „pasaulį krauju pripildė“. Poemos tikslas — naujo pasaulinio karo sąlygo­mis ryškiu istoriniu pavyzdžiu parodyti visų ka­rinių despotų likimą.

Janonis parašė ir dar vieną poemą — „Rudens vidunaktį 1906 m.“. Čia pavaizdavo 1905 m. revo­liucijos nuslopinimą ir reakcijos siautėjimą, revo­liucionierių priešinimąsi, jų ryžtą kovoti ligi galo, nebėgti iš kovos lauko „su bailio gėda kruvina“. Tačiau kovotojai uždaromi į kalėjimą, nužudomi. Ypač šiurpus poemos epizodas, kur sena motina išprotėja ir nusižudo, sužinojusi, kad jos sūnus, Mintaujos darbininkas Maulis, nužudytas. Bet poe­tas tiki, kad po to „nedienos“ meto turėsiąs iš­aušti „Naujas Rytas“ — nauja revoliucija.

…Viena viltis,
Kad viskas eina, tad praeis
Ir ši bešvyturė naktis.
Ir tamsios jėgos su nakčia
Praeis tikrai…

Poema „Rudens vidunakitį 1906 m.“ — realisti­nis kūrinys, jos vaizdai apibendrina revoliucinę kovą.

Janonio poezijoje nemaža gamtos tematikos eilėraščių. Labai dažnai jo gamtinė lyrika, gam­tos vaizdai yra priemonė išreikšti liūdesiui arba veržimuisi į šviesą ir laimę. Neretai jie yra tik fonas, kuriame piešiami kaimo žmogaus darbo ir buities paveikslai. Trumpame dviejų posmų ei­lėraštyje „Žiemos keliu“ poetas piešia plastišką žiemos vaizdą:

Sustingusi žemės krūtinė baltuoja,
Iš aukšto gi šypsos šaltasis mėnulis,
Lyg juokias iš žemės. Viskas jau suguląs,
Tik vėjas benamis klajodams dejuoja.

Antram šio eilėraščio posmui suteikiamas so­cialinis atspalvis. Žiemos keliu važiuoja keleivis, kuris supasi „į seną rudinę ir ilgis pastogės“, o jo „milto nematęs šarmotas kulniukas vos kojas kil­noja“.

Didžiausio raiškumo ir meniškumo Janonis pa­siekė eilėraščiuose, kur gamtos vaizdai susipynę su darbo žmonių gyvenimu ir buitimi, rodo paties poeto skurdžių vaikystės dienų išgyvenimus ir at­siminimus. Tai eilėraščiai „Rudenį“, „Žiemos ry­tas“, „Pavasaris“, „Pirmas sniegas“. Čia randame originalių palyginimų, išplėstų metaforų, atspin­dinčių to laikotarpio politinės ir socialinės aplin­kos vaizdus:

Medžiai stovi be kepurių
It prieš antstolį valstiečiai.

„Rudenį“

Poetas, kaip ir kapitalistų išnaudojamas, skur­do bei vargo prislėgtas darbininkas ar darbo vals­tietis, negali vien tik gėrėtis gamtos grožiu — gam­tos fone vaizduoja skurdą, vargus. Antai eilėraš­tyje „Tyli drama“ piešiama graži naktis, kai žvaigždutės spindi ir plaukia muzikos garsai“; bet šiuo grožiu negali džiaugtis ir gėrėtis vargų prispaustas bedarbis.

Didingi, gražūs gamtos vaizdai jaudino poetą. Iš jų jis sėmėsi naujų jėgų kovai. Klaikiais karo metais Janonį ramina ir įkvepia žiemos peizažas. Jam „lyg vaikui vėl ramu ir miela“:

Ir vėl jau aš galiu svajoti ir kovot,
Kovot už laimės auštantį rytojų,
Ir vėl jau aš galiu sunkių vargų nebot
Ir stengtis padaryt iš žemės skaistų rojų.

„Žiemos rytas“

Daugelis Janonio eilėraščių turi savotišką fa­bulą. Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Atžalos“, „Tyli drama“, „Bedarbis“ epiškai pasakojama apie dar­bo žmonių skurdą, apie politinę priespaudą, o ei­lėraščiuose „Pūslėtosioms rankoms“, „Iš darbinin­ko katekizmo“, „Kovotojų giesmė“ išreikšti revo­liuciniai šūkiai. Kad sustiprintų vaizduojamų reiškinių įspūdį, poetas vykusiai pavartoja figū­ras — sušukimą, klausimą, kartojimą, kontrastą ir kitas meninės išraiškos priemones. Pavyzdžiui:

Jūs bijot!? Bet ko gi? Dykūnų tik sauja,
O jūs — milijonai! Tai kam gi ta baimė!

„Pūslėtosioms rankoms“

Arba:

Į laimę gi, broliai! Šalin, apgavikai,
Vedą į klaidingus kelius!

„Kovotojų giesmė“

Poetas savo lyrikoje poetinių priemonių var­tojo palyginti nedaug, bet jos visos aiškios, sup­rantamos. Jis nemėgo įmantrybių. Kur kalbama apie ateitį, apie laimėjimą, švintantį rytą, kovo­jančius draugus, — poetinis pasaulis šviesus, links­mas. Čia poetas vartoja tokius epitetus: šviesi atei­tis, pergalės daina, iškilmingas varpo garsas, pil­na džiaugsmo laisvės daina, laisvas rytas… Tačiau tos šviesos Janonio kūryboje palyginti maža, nes; jis daugiausia rašė apie darbo žmonių priespaudą, skurdą. Tai išreiškia atitinkami epitetai: tamsi pirkelė, apkaltas langas, būvis vargingas, vargo retežis, arši mirtis, ašaros sraujos, nuskarę būriai, alkana minia, vargšas bedarbis, kietas vargas,, veidai prakaituoti, žiaurios audros, gaili rauda,, aptemę veidai…

Kaip matyti iš pavyzdžių, Janonio epitetai daž­niausiai paprasti, jie sukelia ne vaizdą, bet suža­dina jausmą, uždega kovai. Randama ir vaizdin- gesnių, dažniausiai sudurtinių epitetų: beržai balt~ marškiniai, mintis auksasparnė, beržas žalialapis..

Jo vartojami palyginimai taip pat atspindi skur­džią to meto darbo žmogaus buitį, carinę reakci­ją: vargas ir skurdas… lyg tamsūs šešėliai, kur aš, ten ir jie…, kaip pakąstos šalnos puikios gėlės ne­vilioja praeivio akies, — taip rausvoji viltis ir skaisti ateitis nebežadina mano širdies…, „ir suošė šilas, sudejavo pušys: rodosi, kad senos kritusių motušės...

Dažnai Janonis savo kūryboje vartoja antite­zę bei paralelizmą, nes greta vaizduoja džiaugs­mą, šviesą, laimę, gyvybę ir — vargą, liūdesį, nusivylimą, mirtį. Tokie kontrastai jaudina. Pa­vyzdžiui:

Sotiems gamta svajones tveria,
Skaidrion vilioja ateitin,
O jis… ant kaklo virvę neria,
Nes badas stumia jį mirtin.

„Tyli drama“

Janonio eilėraščių posmai daugiausia keturei­liai, tačiau pasitaiko ir šešiaeilių bei kitokių. Ri­mas— kryžminis. Poetas bandė kurti ir sonetus („Sonetų vainikas“). Beveik kiekvienas jo eilėraš­tis turi savo temą, kuri nuosekliai, logiškai plėto­jama ir baigiama atitinkama išvada.

Ne visi Janonio eilėraščiai pasižymi poetinės išraiškos tobulumu. Nemaža jo poezijoje, ypač ankstesnėje, prozos bei publicistikos elementų, eiliavimo trūkumų. Nedera pamiršti, jog Janonis buvo dar labai jaunas.

Eilėdaros jis mokėsi iš didžiųjų rusų poetų — A. Puškino, N. Nekrasovo bei jauno mirusio poe­to S. Nadsono (ypač didelę įtaką dariusio Zigmui Gėlei) liūdnų eilėraščių. Tačiau, kaip teigia V. Kap­sukas savo monografijoje apie Janonį, „visų jų įftaką, be abejonės, viršija tas lietuvių poetas, ku­ris tuomet dar viešpatavo lietuvių poezijoj. Tai Maironis. Norint tai buvo aiškus lietuvių stambių­jų buožių ir dvarininkų poetas ir norint tos patriotinės temos, kurias dažniausiai ima Maironis, sve­timos yra Janoniui, vienok jo forma ir gamtos vaizdavimas padarė Janoniui didžiausios įtakos“,

Janonio poeziją su visa demokratine lietuvių; poezija sieja jos liaudiškumas, artimumas liau­dies dainoms. Liaudiškumu ypač pasižymi anks­tyvieji eilėraščiai, kupini liūdesio, apdainuojan­tys vargą, ilgesį, sielvartą. Daugelis jų ir savo stilistinėmis bei kalbinėmis ypatybėmis primena liaudies dainas. Čia galima suminėti tokius kūri­nius, kaip „Krinta lapai, vysta gėlės”, „Ko nu­liūdai?”, „Sraviosios Dubysos vanduo tyvuliuo­ja“. Apskritai stilistinis paprastumas būdingas visai Janonio poetinei kūrybai.

„Savo šaknimis siekdama pažangiausias lietu­vių ir rusų literatūrų tradicijas, Janonio lyrika kartu buvo didžiai originali, novatoriška,— rašė V. Kubilius.— Janonio poezijos novatoriškumą lietuvių literatūroje apsprendė poeto marksisti­nė pasaulėžiūra, glaudūs ryšiai su darbininkų klasės išsivadavimo kova. Proletariato gyvenimą,, jo revoliucinius siekimus, socializmo idėjas Ja­nonis padarė pagrindiniu savo lyrikos turiniu, praturtindamas lietuvių poeziją naujomis temo­mis ir vaizdais, atverdamas jai naują vystymosi kryptį“.

Kaip anksčiau minėta, Janonis rašė ne tik poe­zijos, bet ir prozos kūrinius, savo idėjiniu turiniu papildančius poetinę jo kūrybą. Nedideli anksty­vosios prozos vaizdeliai „Rudenį“, „Tikslo ieškant“ rodo paties autoriaus išgyvenimus, jo ieškojimą atsakymo į rūpimus klausimus ir abejones. „Bė­gu, skubu… Bet kur? Kodėl? Kad negaliu stovėti; kad negaliu naudotis gyvenimu, nežinodamas, kam jis; kad ieškau tikslo… Jis turi būti. Turiu tikslą rasti. Būtinai rasti. Turiu… Einu, bėgu, skubu…“ —rašo Janonis vaizdelyje „Tikslo ieškant“ Šis jo kūrinėlis būdingas ankstyvesniems idėjiniams ieškojimams, atsispindėjusiems ir eilėraščiuose. Sa­votiškas jis ir savo stiliumi — trumpais sakiniais, klausimais, minčių nutraukimu ir kartojimu. Visa tai vaizdžiai perteikia blaškymąsi, tikslo ieško­jimą.

Idėjiniu teminiu požiūriu įdomi Janonio pasa­ka „Žvaigždė“, primenanti J. Biliūno „Laimės ži­burį“. „Žvaigždėje“, kaip ir „Laimės žiburyje“, alegorine forma vaizduojama reakcijos jėgų kova prieš socializmo idėjas. Drąsuoliai priešinasi tam­sos jėgoms, plėšo uždangas, slepiančias kilniąsias idėjas; čia jas simbolizuoja žvaigždė.

Janonis taip pat rašė satyrų, feljetonų, kuriuo- !se atvirai kritikuojama kylanti lietuviškoji bur­žuazija. Toks yra jo satyrinis apsakymas „Tautos šulas“, vaizduojantis turtėjantį buržuazijos atsto­vą, uolų lietuviškų buržuazinių organizacijų narį, kuris negailestingai išnaudoja darbininkus.

„Vaikų dienose“ vaizdingai iškyla poeto vai­kystė. Neturtingo berniuko svajonės atsimuša į skaudžią tikrovę. Šis kūrinys ne tik ryškiai, gyvai papildo autoriaus biografiją, bet turi ir apibend­rinamosios reikšmės: taip, kaip „Vaikų dienų“ vei- fcėj as, anuomet gyveno šimtai tūkstančių Lietuvos darbo žmonių vaikų.

Prozos vaizdeliai, kaip ir poetiniai kūriniai, ro­do rašytojo jautrumą, užuojautą vargšams. Antai vaizdelyje „Praeivis“ Janonis piešia užguitą dva­ro darbininką, primenantį jau seniai praėjusius baudžiavos laikus. Vergiškumą jam įskiepijo sun­kūs baudžiavos laikai ir vėlesnis išnaudojimas. Au­toriui pasidaro graudu, su juo pasikalbėjus. „Man tebuvo liūdna, be galo liūdna, kad mano tėvynė­je yra dar daug tokių žmonių, kaip tas praeivis…“ — baigia rašytojas vaizdelį.

Janonio kūryba sudaro naują lietuvių litera­tūros raidos etapą. Janonis — ne tik įžymiausias lietuvių proletarinės poezijos kūrėjas, bet ir ryš­ki, įspūdinga asmenybė, didis revoliucinio judėji­mo veikėjas, ištikimas darbininkų klasės ko­votojas.

„Kuomet jisai visiškai subrendo, atsistojo ant marksistų-leniniečių, bolševikų pamatų ir iki pat paskutinės savo gyvenimo valandos nuo jų nenu- krypo,— rašė V. Kapsukas apie Janonį.— Jau vien dėl to Lietuvos darbininkai ir vargingieji val­stiečiai niekuomet jo neužmirš. Vienok dėl ko kito jis taip brangus ir mylimas visų lietuvių darbinin­kų ir vargingųjų valstiečių, kas tik jį šiek tiek ge­riau pažino: jis taip mylimas ir branginamas jų dėl jo eilių, jo poezijos, kurioje puikiai atvaizduo­ti darbininkų vargai ir skausmai kapitalistinėj santvarkoj, jų kova dėl šviesiosios ateities ir tvirtas tikėjimas laimėjimu“.

Janonio kūryba turėjo didelės reikšmės lietuvių liaudies kovai dėl išsivadavimo iš kapitalistinės priespaudos. Darbo žmonių skurdo, vargo, jų priespaudos ir išnaudojimo vaizdai, o svarbiausia — kovos prieš išnaudotojus ir engė­jus šūkiai mobilizavo Lietuvos darbo žmones buržuazinės santvarkos metais į kovą prieš bur­žuaziją ir fašizmą.

Janonio poezija turėjo didelės įtakos visai vė­lesnei lietuvių demokratinei, revoliucinei poezi­jai; ją labai vertino V. Montvila. Eilėraštyje „Draugui Janoniui“ 1941 m. jis rašė:

Drąsus, teisingas buvo tavo kelias,
O drauge, mylimas Janoni.

Revoliucines Janonio kūrybos tradicijas puo­selėja tarybinės lietuvių poezijos kūrėjai.

POETO ĮVERTINIMAS

Dainius netroško laurų vainiko.
Dainius netroško meilės skaistuolių.
Jis tenorėjo trečio dalyko:
Žengt su vargdieniais, būt prie varguolių.

Literatūros istorijoje retai pasitaiko, kad rašy­tojas būtų gerai įvertintas jau iš pirmųjų periodi­nėje spaudoje paskelbtų kūrinių. O Janonis išsyk tapo pastebėtas. V. Kapsukas Amerikoje ėjusiame „Naujosios gadynės“ žurnale išspausdino groži­nės lietuvių literatūros apžvalgą, kurioje ypač iš­kėlė Vaidilos Ainio poetinius kūrinius.

V . Kapsuko Straipsnyje „Dailioji lietuvių lite­ratūra 1916 m.“ rašoma: „Karo metu labai suma­žėjo originalių knygų leidyba. <…> Kanuolėms

vis baisiau ir baisiau griaujant, nustojo ir lietuvių poetai bečiulbėję. <…> Tos eilės, kurios pasiro­dė 1916 m. (ypatingai „Jaunojoj Lietuvoj“ ir „Ateities“ priede), — tai daugiausia seniau rašytos, ir nieko jose nėra, kas akį trauktų ir skaitytoją žavėtų. <…į> Išimtis priklauso tik Vaidilos Ai­niui. Tai jaunas proletarų poetas, kuris davė pra­ėjusiais metais keletą (tikros poezijos žiedų. Atsi­minkim jo „Atžalas“, „Skurdą“ („Darbininkų ka­lendoriuje“), „Bedarbį“, „Naują Rytą“ („Nauj. ga­dynėje“) ir pamatysime, kad tai daug žadantis mums poetas. Jis ne individualistas; jis ne savo sielos slėpinių, ne „Baro“ poetas; jis ne „gintari­nės“ inteligentijos narys, kuri savo asmenį teži­no,— jis minių poetas, skriaudžiamų, išnaudoja­mų ir kovojančių minių poetas; jis Naujo Ryto skelbėjas, ir dėl to jis mums taip brangus. Jis ma­tė skurdą visu jo baisumu; jis matė ir suprato draskančius visuomenę prieštaravimus ir nebe­gali ramiai sėdėti, nebegali vien savimi rūpin­tis“.

Teigiamai įvertinęs ir pamilęs poetą, V. Kap­sukas skaudžiai išgyveno jo tragišką mirtį ir nu­tarė parašyti apie jį didesnį darbą — monografiją. Reikėjo parinkti duomenų apie jo tėvus, vaikys­tę, gyvenimo sąlygas, apie jo būdą, pomėgius. Ir štai tokiu sunkiu laiku, dar metams nepraėjus po Spalio revoliucijos, V. Kapsukas 1918 m., artėjant J. Janonio mirties metinėms, per „Tiesą“ kreipia­si į poeto draugus ir pažįstamus, prašydamas para­šyti ir atsiųsti žinįų apie jo gyvenimą. 1921 m. ko­munistų laikraštyje „Raudonoji vėliava“ jau pasi­rodo jo straipsnis apie Janonio jaunas dienas.

Iš straipsnio matyti, su kokiu kruopštumu V. Kapsukas rinko medžiagą apie pirmąjį lietu­vių proletarinį poetą.

Didžioji monografijos dalis buvo išspausdinta almanache ,,Po raudonąja vėliava“ 1934 m.; visa monografija neišliko.

Pažymėjęs, kad Janonis užima svarią vietą Lie­tuvos darbininkų judėjimo istorijoje kaip tarptau­tinis socialdemokratas, V. Kapsukas pagrindinį dėmesį skiria jo kūrybai.

Kapsuko metodas, kuriuo remiantis nagrinė­jamas Janonio literatūrinis palikimas, teigiamai vertinamas lietuvių tarybinių kritikų ir literatū­rologų.

1926 m. K. Binkis, A. Žukauskas ir kiti biržie­čiai buvo nutarę pastatyti poetui paminklą Biržuo­se, bet fašistinis perversmas sutrukdė. Apskritai buržuazija išsigando Janonio. Klerikalinis dien­raštis ,.Rytas“ paskelbė straipsnelį apie Janonio veiklą Pirmojo pasaulinio karo metu Voroneže, apie jo ryšius su bolševikais. Straipsnio autorius piktinosi, kam jo vardu pavadinta Kauno gatvė, ir siūlė pakeisti jos pavadinimą. Taip ir buvo pa­daryta: gatvė gavo Kipro Petrausko vardą. Poe­tas J. Šimkus 1936 m. eilėraštyje „Kodėl tave ištrėmė?“ piktinosi, kad panaikintas Janonio gatvės vardas ir reiškė viltį, jog kada nors ta skriauda bus ištaisyta. Ir iš tiesų — viena gra­žiausių Kauno aikščių šiandien yra J. Janonio aikštė.

„Beje, tenka nurodyti ir priešingą reiškinį — kai kurių buržuazimų-nacionalistinių sluoksnių pastangas iškreipti Janonio literatūrinio palikimo idėjinę prasmę, panaudoti1 atskirus jo kūrinius sa­vo reakciniais interesais, — rašo K. Korsakas. — Taip, pavyzdžiui, buvo daroma su populiariuoju poeto eilėraščiu „Neverkit pas kapą…“, jau se­niai virtusiu revoliucinės kovos daina. Šis eilė­raštis vis dažniau pradėta perspausdinti bei ci­tuoti net fašistinės krypties leidiniuose. Šitokia įžūli falsifikacija kėlė aštrų pasipiktinimą visų, kurie tikrai gerbė revoliucinio poeto atminimą. Todėl buvo pabandyta kuriuo nors būdu rea­guoti į šitokį Janonio profanavimą. „Kultūros“ žurnale (1935, Nr. 6—7) įdėjau J. Būtėno straips­nį „Prokrusto lova“, nukreiptą apskritai prieš bur­žuazijos ideologų pastangas klasiniais-politiniais interesais falsifikuoti kai kurių praeities pažan­giųjų rašytojų,— tokių, kaip A. Strazdas ar V. Kudirka,— biografijas bei kūrybinį palikimą. Apie Janonį šiame straipsnyje buvo rašoma: „Kas jis buvo? Nagi, socialistas, rusų revoliucijos ak­tyvus dalyvis, kairysis socialdemokratas. Bet tas pats Janonis, tarp kitko, parašė „Neverkit pas kapą narsiųjų draugų“, ir ta daina virto gedulo maršu, kurį galima girdėti šaulių orkestrus bei chorus atliekant. Na, būna Janonio sukaktuvės. Kaip dabar apie jį rašyti — reikia išvesti, kad Janonis, jeigu dabar gyventų, tai ar ne tik šau- liškai galvotų, o gal ir rinktinės pirmininkas bū­tų? Imama teisinti jo eilių proletariniai motyvai,— kad jis, girdi, tik prieš carą kovojo ir t. t.“ (p. 427).

Nors tai buvo ir gana kuklus reagavimas, ta­čiau ano meto sąlygomis jis vis dėlto reiškė tam tikrą protestą, demaskavo nacionalistų bandymus savaip „perdažyti“ Janonį, falsifikuoti istorinę tie­są. Kartu tai buvo ir naujas poeto tikrojo veido priminimas visuomenei. Tad drauge su autoriumi labai džiaugėmės, kai cenzūra vis dėlto praleido šį straipsnį“ (441—442).

Tarybiniais metais Janonio literatūrinio pali­kimo nagrinėjimas ir vertinimas įgijo naujų už­mojų. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kraš­totyrininkai surinko gausią memuarinę medžiagą. Institutas savo tęstinio leidinio „Literatūra ir kal­ba“ 8 tomą (1966) paskyrė Janoniui. Čia paskelb­ta įvairių asmenų atsiminimų apie poetą ir su jo asmeniu susijusi archyvinė medžiaga.

Akademinėje „Lietuvių literatūros istorijoje“, taip pat mokyklų vadovėliuose J. Janonio gyve­nimas ir kūryba nušviesta, remiantis naujausiais tyrinėjimais. Jau du leidimai išėjo literatūros tyrinėtojo V. Kubiliaus monografijos „Julius Ja­nonis“.

Ankstesnieji J. Janonio literatūrinio palikimo tyrinėtojai labiausiai akcentavo tai, kad jis — pro­letariato dainius, kad jis pirmasis įvedė į lietuvių poeziją darbininkų klasę. V. Kubilius savo monog­rafijoje įrodė, kad Janonio kūryba ne tik proleta­rinės poezijos pavyzdys, bet ir ryški bendražmo- giškosios pažangiosios meninės kultūros dalis.

Minint J. Janonio 80-ąsias gimimo metines, paskelbta vėl naujų straipsnių apie poetą. 1978 m. išleistas didelis šešiasdešimties straipsnių rinkinys „Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje“.

Akademikas K. Korsakas, išsamiai nagrinėjęs J. Janonio kūrybą, padarė tokią išvadą: „Visa­liaudiniu populiarumu, skaitytojų gausumu, daugianacionaliniu pripažinimu Julius Janonis šian­dien stovi greta Įžymiųjų mūsų klasikų — Donelai­čio, Žemaitės, Jono Biliūno, Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, tad lietuvių literatūroje jis uži­ma vieną iškiliausių, pirmaujančių vietų“.

Janonio kūrybą myli ir jo atminimą gerbia visa mūsų liaudis.

Daugelyje respublikos miestų J. Janonio var­du pavadintos gatvės, aikštės, kolūkiai. J. Ja­nonio vardas suteiktas Kauno Petrašiūnų popie­riaus fabrikui, Šiaulių vidurinei mokyklai, kurioje poetui įrengta muziejinė ekspozicija. Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra Janonio memorialinis skyrius.

Janonio atminimą gerbia ir Voronežo mies­tas — čia yra ir gatvė, pavadinta poeto vardu, ir vienoje vidurinėje mokykloje veikia Janonio muziejinė ekspozicija.

Dar pridurtina, kad 1921 m. Maskvoje susikūrė

Janonio vardo lietuvių proletarinių rašytojų ir poetų sąjunga, sutrumpintai vadinusis Lietpropoetų sąjunga. Paskiau ji vadinosi Maskvos proleta­rinių rašytojų asociacijos J. Janonio vardo lietu­vių sekcija.

Ant poeto kapo Puškino mieste 1923 m. pasta­tytas antkapinis paminklas, o po Didžiojo Tėvynės karo čia iškilo naujas paminklas.

Minint poeto 80-ąsias gimimo metines, Biržuose aukštai išsistiepė nauja skulptūra—skulptoriaus K. Bogdano sukurta J. Janonio figūra..

Lietuvių poetai B. Pranskus-Žalionis, A. Regratis, Butkų Juzė, V. Montvila, J. Šimkus, Jovaras, Reimeris, V. Šimkus, A. Drilinga yra parašę ei­lėraščių Janonio atminimui, o poetas A. Miškinis apie Janonį sukūrė poemą „Svajonė ir maištas“,

1957 m. Lietuvos TSR akademiniame dramos teatre pastatyta J. Būtėno ir A. Kernagio pjesė „Pamilau dangaus žydrumą“, vaizduojanti Jano­nio gyvenimą. Lietuvos kino studija 1959 m. su­kūrė meninį filmą „Julius Janonis“ (scenarijaus autorius J. Mackonis). Lietuvos TSR akademi­niame operos ir baleto teatre 1974 m. poeto at­minimui pastatyta V. Klovos opera „Avė, vita“ (libreto autorius J. Nekrošius).

Nemaža J. Janonio eilėraščių virto dainomis. Muziką jiems parašė kompozitoriai M. Petraus­kas, S. Šimkus, J. Gruodis, N. Martinonis, J. Dam­brauskas, K. Kaveckas, D. Andrulis, V. Kairiūkš­tis.

SVARBESNIEJI J. JANONIO RAŠTŲ LEIDIMAI

Tautininkai ir darbininkai. Parašė Vaidilos Ai­nis. Petrapilis, 1917, 15 p.

Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės. Voro­nežas, 1918, 86 p. Įž. str. „Julius Janonis (1896. III.23—1917. V. 17)“.

(Parengė ir redagavo V. Mickevičius-Kapsukas.)

Janonio raštai. K„ 1921, 121 p. Įž. str. „Ju­lius Janonis (Vaidilos Ainis) (1896.III.23—V. 17)“. 1 portretas.

Juliaus Janonio jaunu dienų raštai. Chicago, 111, 1924, 39 p.

(Į šį rinkinį sudėti poeto motinos į Ameriką atsivežti eilėraščiai. Išleista „Vilnies“ redakcijos pastangomis.)

Raštai. K., 1941, 253 p. įž. str.:_P. Mikutai- tis, „J. Janonio gyvenimas ir kūryba“. Su iliustracijomis.

Raštai. K., 1945, 216 p. Įž. str.: V. Kapsu­kas, „Julius Janonis“. Su iliustracijomis.

Raštai. V., 1957.

T.1 (Lyrika), 434 p. Įž. str.: V. Niunka, „Ju­lius Janonis (1896—1917)“. Iliustruota.

T.2 (Proza, publicistika ir kt.), 551 p. Iliust­ruota.

(Tai pilniausias Janonio raštų leidimas. Abu to­mus papildo platūs K. Umbraso bibliografiniai ir tekstologiniai komentarai.)

Raštai. V, 1981, 301 p. Įž. str.: V. Areška, „Poetas novatorius“. (Su iliustracijomis ir paaiški­nimais.)

Po Didžiojo Tėvynės karo išleisti iš viso 28 J. Janonio kūrybos rinkiniai. 1952—1953 m. išėjo trys jo poezijos vertimų į rusų kalbą rinktinės. Daug J. Janonio eilėraščių išversta į kitų tarybi­nių tautų kalbas.

---

(Julius Būtėnas. „Julius Janonis“, Šviesa, 1986.)