JULIUS JANONIS
TĖVAI IR GIMTOJI APLINKA
Myliu aš kaimo
Trobesius medinius,
Žemus ir siaurus,
Su stogais šiaudiniais.
Juliaus Janonio tėvas Martynas Janonis gimė 1864 m. Juodžionių kaime, o motina Marija Klibaitė — 1869 m. Beržinių kaime.
Tik susituokę, Janoniai įsikūrė Beržiniuose, Marijos tėvų trobelėje ir ėmėsi tvarkytis. Iš lauko apleistą trobelę apmušė lentomis, išmūrijo dūmtraukį, aptvėrė daržiuką, išsikasė šulinį, apdengė stogą. Trobelės vidų Janonienė baltindavo kalkėmis, aslą pabarstydavo smėliu. Troboje visada būdavo švaru (11) [Čia ir toliau šiame leidinyje skliaustuose esantis skaitmuo žymi „Literatūros ir kalbos“ VIII tomo (V., 1966) cituojamą puslapį – Red.].
1889 m. Janoniai sulaukė sūnaus Mykolo, 1891 m. gimė duktė Marija, o 1896 m. balandžio 5 d. gimė antras sūnus Julius ir gerokai vėliau — duktė Emilija.
Julius kūdikystės ir vaikystės metus praleido Beržiniuose. Žiemą vaikai mėgdavo įsitaisyti ant krosnies, nes ten būdavo šilta. Kad šaltomis die- ųomis ir ilgais vakarais nenuobodžiautų, motina sekdavo jiems pasakas, su jais dainuodavo, iš siuvinių atliekų darydavo žaisliukų. Tėvas iš miško parnešdavo eglių ir pušų kankorėžių žaislams. Jis papasakodavo apie miško žvėris ir paukščius, žinojo daug tikrų įvykių, kaip vilkai ir kiti žvėrys užpuola žmogų, kaip reikia nuo jų gintis.
Janoniai buvo darbštūs ir rūpestingi, todėl jų vaikams neteko kęsti bado ir šalčio. Tėvas buvo stiprus darbininkas, nevengė jokio darbo. Žiemą kirsdavo miške medžius, pavasarį juos plukdydavo Nemunėliu ir Apaščia, o vasarą kasdavo griovius, valydavo dvaro pievas miške. Už tai galėdavo pasikirsti tose pievose augančių medžių arba krūmų. Vasarą dar dirbdavo padieniu Ang- lininkų dvare arba pas ūkininką P. Kregždę, kurio žmona buvo M. Janonienės pusseserė.
Motina taip pat buvo darbšti, gera šeimininkė, siuvėja ir visos šeimos galva.
Janonienė savo atsiminimuose teigia, kad poeto rašinyje „Vaikų dienos“ parašyta tikra tiesa. Rašytojas labai tikroviškai čia pavaizdavo savo vaikystę.
…Žiemos vakaras. Vaikai laukia pareinančio ir kiškio pyrago iš miško atnešančio tėtušio. Subilda durys. Juliukas skuba priemenėn atkišti velkės. Įeina tėtušis su draugu. Saitas garas, įsiveržia pirkion. Pagriebęs iš pasuolio šluotražį, berniukas nuvalo nuo medkirčių kojų sniegą. Paskui pradeda reikalauti kiškio pyrago:
„Tėtušis nukabina nuo kirvakočio maišelj, atriša jį, ištraukia sušalusios duonos abišalę — pietų liekanas — ir duoda man, sakydamas, kad pamatęs kiškį kepant pyragą, kiškis nubėgęs, o pyragas palikęs.
— Va, tau aš ir atnešiau,— baigia tėtušis.
Vyresnysis brolis Mykolas sako, kad tėtušis mane išjuokiąs, kad aš gavęs ne kiškio pyrago, bet mūsų pačių duonos. Man irgi rodosi keista, kad kiškio pyragas — mūsų duona. Aš pradedu abejoti, ar tik iš tikro tai ne duona, bet tėtušis sako:
— Jei netiki man, tai, kad nori, klausk ir Kučiausko. Klausiu. Kučiauskas patvirtina, kad tėtušis man davęs kiškio pyrago. Nebėra ko abejoti: nusikraustau ant krosnies ir graužiu abišalę“.
Poetas savo „Vaikų dienose“ pasakoja, kaip jį veikdavusios motinos sekamos pasakos:
„Daug ir gražiai mokėdavo pasakoti motutė. Apie ką tik ji nepasakodavo! Bet nė viena pasaka nedarydavo tokio įspūdžio, kaip pasaka apie Joniuką. Nebeatmenu tos pasakos turinio, bežinau tik jos pabaigą. Vyresniųjų seserų nuskriaustas Joniukas apsigyvena miške ir, kviečiamas grįžti namo, prašo pastatyti jam rimtą svirną, atvesti ristą žirgą ir pakloti šalavijų lovą. Kada seserys brolio norą išpildo, Joniukas, sėdėdamas medyje, klausia:
Kam pastatėt rimtą svirną?
Kam atvedėt ristą žirgą?
Kam paklojot šalavijų lovą?Seserys jam atsako:
Tau pastatėm rimtą svirną,
Tau atvedėm ristą žirgą,
Tau paklojom šalavijų lovą.“
Ši pasaka jam labiausiai patikusi — vis prašydavęs motutę sekti, nors kiekvieną kartą klausydamasis apsipildavęs ašaromis.
Pirmosios Rusijos revoliucijos laikotarpiu sklido kalbos, jog būsią dalijami dvarai, bežemiai valstiečiai gausią žemės. Visi laukė naujų laikų. Poeto tėvas nusipirko arklį, gaminosi ūkiškus padargus, nes tikėjosi iš Anglininkų dvaro gauti žemės.
Deja, revoliucija buvo numalšinta, niekas dvarų žemės nedalijo. Grafo Tiškevičiaus administracija Anglininkų dvarą išnuomojo vienam Biržų pirkliui.
Janoniai nusivylė. Tų pačių metų žiemą atsitiko ir kitas skaudus dalykas: gretimo Melaišių kaimo gyventojai savavališkai pradėjo kirsti Beržyną — savo servitutą, ganiavos mišką. Prie jų prisidėjo ir kitų aplinkinių kaimų valstiečiai. Dieną ir naktį poškėjo kirviai. Mažasis Janonių Julius verkė apgailėdamas Beržyno likimą. Iki pavasario iš gražaus miško beliko kelmynai ir krūmokšniai (19).
1911 m. Janoniai išsikėlė į Melaišių kaimą, ten išsinuomojo 10 hektarų ūkį su visais ūkiniais trobesiais, erdviu gyvenamuoju namu ir baldais. To ūkio savininkas Jonas Ažunaris gyveno Peterburge.
Bet darbo rankų šeimoje mažėjo. 1910 m. sūnų Mykolą pašaukė į karinę tarnybą. Po trejų metų duktė Marija išvyko į Ameriką. Tėvams liko paguoda sūnus Julius ir jauniausioji dukra Emilija.
Bet štai nauja audra, nauji smūgiai — Pirmasis pasaulinis karas! Julius pasitraukia į Rusijos gilumą. Janoniai lieka tik su dukra, nes Mykolas vėl mobilizuojamas. Prasideda žiauri vokiečių okupacija. Janonienė, mokėdama vokiečių kalbą, nemaža padeda kaimynams apsiginti nuo okupantų savavaliavimo.
Pasibaigus karui, Janonių šeimą pasiekia skaudi žinia — Juliaus nebėra gyvųjų tarpe! Iš Rusijos grįžta Melaišių ūkio savininkas. Janoniai 191B m. išsikelia į Kilučius, netoli Biržų. Ten ima dirbti iš pusės našlės Nastės Dagienės žemę ir apsigyvena jos rijamuose. Per karą sudegė Janonių trobelė Beržinių kaime.
Artimas Janonių kaimynas Povilas Jašinskas yra pateikęs nemažą pluoštą atsiminimų apie poetą ir jo šeimą. Jis pasakoja: „Poeto tėvai, palaužti gyvenimų nesėkmių, paveikti priešlaikinės tragiškos Juliaus mirties, 1921 m. pavasarį iš Kilučdų kartu su savo jauniausiąja dukrele Emilija iškeliavo į Ameriką, kur juos nusikvietė duktė Marija, ištekėjusi už amerikiečio fermerio. Verkdami Janoniai paliko tėvynę. Buvau pas juos atsisveikinti ir išlydėti.
Amerikoje Janoniai kurį laiką darbavosi, dukters ūkyje. Po keleto metų už lietuvio, pavarde Raila, ištekėjo ir Emilija. Tuomet abu tėvai apsigyveno Baltimorėje pas Railas. Liūdnai baigėsi Janonių gyvenimas Amerikoje. Janonis, būdamas miškų ir laukų žmogus, iš liūdesio ir dėl neįprastų amerikietiško miesto gyvenimo sąlygų susirgo proto liga. 1927 m. jis mirė Baltimorės psichiatrinėje ligoninėje. Janonienė mirė keliolika metų vėliau“ (31).
Brolis Mykolas po Pirmojo pasaulinio karo negrįžo iš Rusijos, liko Leningrade, dirbo statybų darbininku, vėliau mokėsi statybos technikume, įstojo į Komunistų partiją. Mirė jisai 1942 m. per Leningrado blokadą.
PIEMENĖLIS VARGDIENĖLIS
O beturčio vargšas vaikas
Jau tada, kai žaisti laikas,
Pusnuogis dažnai badauja
Ir turtuoliui piemenauja.
Vyresnieji Janonių vaikai negalėjo lankyti mokyklos ir būtų užaugę bemoksliai, bet pati motina buvo prasilavinusi ir mokė kaimynų vaikus; kartu mokėsi ir savieji. Mat dar tarnaudama Biržuose pas vargonininką, busimoji Janonienė pramoko lietuviškai rašyti ir šiek tiek vokiškai bei lenkiškai kalbėti, o tarnaudama aukle pas notarą rusą, pramoko skaityti ir rašyti rusiškai. Dabar, verpdama, megzdama ar kitą kurį darbą dirbdama, Janonienė klausydavosi, kaip jos mokiniai skaito, pataisydavo klaidas ir, pertraukusi darbą, mokė rašyti.
Dar mažas Julius pasižymėjo gabumu. Motina pasakojo, jog ketvertų metų jau žinojęs savaitės dienų vardus. Janonienė visus savo vaikus, dar mažiukus mokė skaityti. Penkerių metų Juliukas iš mažų popierėlių pasidarė sieninį kalendorių. Sužinojęs, kad yra lietuviška geografijos knyga, labai norėjo ją įsigyti. Ilgai ganė kaimyno arklį, kol gavo 20 kapeikų, o kai motina ėjo į Biržus, paprašė tą knygą nupirkti. Kiek buvo džiaugsmo, kai mama parnešė knygą!
Sulaukęs dešimties metų, Julius prašė tėvų, kad leistų mokytis į Biržų pradinę mokyklą. Tėvai abejojo, ar įstengsią. Reikėtų isamdyti kambarį, nešti valgį. „Aš duoną su vandeniu valgysiu, kad tik galėčiau mokytis“, — sakė sūnus.
Pagaliau tėvai ryžosi. Apgyvendino ji pas neturtingus pažįstamus žmones. Maisto ilgesniam laikui Janoniai negalėjo palikti. Reikėjo dažnai nešioti. Kai kada du kartus per savaitę motina nešdavo iš namų kopūstų…
Julius labai pasiilgdavo namiškių. Vieną sykį, šeštadienį, išsiruošė namo, nors buvo labai šalta, gilu sniego, pustė, o šiltų drabužių vaikas neturėjo, Nukeliavęs gerą mylią, taip pavargo, kad toliau eiti nebegalėjo. Laimė, kad pasitaikė važiuotas pažįstamas kumetis iš Anglininkų dvaro. Jis Julių parsivežė sušalusį,, pavargusį, sušildė, davė vakarienės, paguldė. O sekmadienio rytą, tik atsikėlęs, vaikas parėjo namo ir, nė pusryčių nevalgęs, vėl — į Biržus, nors motina ragino likti iki pirmadienio — gal kas važiuos ir nuveš. Bet jis ne: „Nelauksiu. Rytoj pavėluosiu į pamokas“, — ir išėjo.
Vasarą motina išsivedė Julių į Skaistkalnės miestelį Latvijos pasienyje. Ten; per Jurgio atlaidus susirinkdavo samdiniai iš Biržų apylinkės, atvažiuodavo iš Latvijos ūkininkai ieškoti samdinių. Čia vienas ūkininkas pakalbino Julių eiti pas jį ganyti. Susitarė.
Išleisdama motina Juliui prisakė parašyti namo laišką, nes pačiam pareiti bus labai toli.
Netrukus Janonienei iš pašto parnešė laišką. Žiūri — Juliaus raštas. Skaito:
„Mylimi tėveliai ir sesutės! Aš, jūsų sūnus Ju- lisis, rašau šį laiškelį prie savo mylimų tėvelių ir prašau mylimą mamutę, kad tu ateitum pas mane per sekmines. Tik tu, mamut, ateik, aš labai lauksiu. Kaip tėtytė, ar sveikesnis? Tik tu, mamut,ateik, nes aš noriu tave matyt, aš labai lauksiu. Man viskas gerai, ale tik tu ateik per sekmines, nes aš labai lauksiu. Bučiuoju jūsų baltas rankeles, mano mylimi tėveliai, tik tu ateik, mamut. Julisis…“
Gavusi tokį laišką, Janonienė susirūpino — manė, gal atsitiko kokia nelaimė, jei būtinai prašo ateiti. Ji nelaukė sekmadienio — nuėjo šeštadienį. Pasiekusi ūkininko sodybą, nėjo į namus, bet tiesiai į lauką, kur Julius ganė. Kai jis motutę pamatė, pradėjo šokti ir rankomis ploti, rodos, kad nežino; nė ką daryti iš linksmumo. Pribėgo, apsikabino, pabučiavo. Motina klausinėjo, kaip čia jam einasi. Jis sakėsi, kad gerai ir klausinėjo apie tėvo sveikatą.
Vakare kartu parginė gyvulius. Seimininkai, pamatę, kad atėjo motina, davė gerą_ vakarienę, rytą pusryčius taip pat gerus. Jie pabūgo, kad Janonienė neišsivestų sūnaus namo. Rytą motina Julių pamigdė, pati gyvulius išginė. Bet jis neilgai miegojo — netrukus atėjo į lauką.
Po pietų, kai motina rengėsi eiti namo, Julius ėmė skųstis, kad jam čia labai negera — dažnai valgyti negauna ligi pietų. Jis norėtų iš čia išeiti…
Motina nežinojo, ką daryti: išsives — žus alga. Apramino sūnų, žadėjo rudenį leisti į mokyklą, davė pinigų, kad vėl parašytų laišką.
Parėjo Janonienė namo su sunkia širdim. O šeimininkai kaip ir anksčiau piemenį skriaudė. Kai šis pagrasino išbėgsiąs, šeimininkai gąsdino pranešiu1 dragūnams, kurie jį suims…
Teisybė, Julius ganydamas dažnai matydavo keliu į Bauskę jojančius dragūnus. Tuomet jie trankėsi po kaimus, ieškodami prieš valdžią sukilusių revoliucionierių. Jis girdėjo pasakojant
apie dragūnų žiaurumus: suimtuosius jie kankiną, mušą, ne vieną bėgantį nušovę. Julius pabūgo dragūnų ir vargo ligi rudens.
Kol Julius ganė, Janonienė nuėjo į Biržus pasiteirauti, ar priims jį mokytojas vėliau atėjusį.
„Kad būtų daugiau tokių mokinių, kaip Janonis, — sakė mokytojas, — būtų lengva ir mokytojams. Jis pasivys kitus ir vėliau atėjęs, gali dar pabūti“.
Buvo sutarta, kad šeimininkas Julių atveš lapkričio mėnesį, bet neatvežė. Nesulaukusi Janonienė pati nuėjo ir parsivedė vaiką pėsčią. O atlyginimą už ganymą vos per trejus metus atgavo. Tada ji graudinosi, kodėl sūnaus neatsiėmė pirmą kartą aplankiusi.
Pradinėje mokykloje Janonis daug kuo skyrėsi iš kitų klasės draugų. Kai kiti per pertraukas lauke žaisdavo, žiemą sniego gniūžtėmis svaidydavosi, jis klasėje skaitydavo knygą. Mokytojui ko nors paklausus, visi mokiniai dar galvoja, o jis strykt pakelia ranką ir atsako teisingai. Dėl to draugai jį praminė išminčium, Saliamonu.
Pirmame skyriuje per žiemos atostogas mokykloje buvo surengta eglutė. Kaimo vaikams tai buvo didelė naujiena, tikra šventė. Atėjo mokinių tėvų, miesto šviesuomenės. Prie eglutės mokiniai deklamavo eilėraščius rusų ir lietuvių kalba, paskui žaidė. Pasakėčią „Vilkas ir ėriukas“ deklamavo du vaikai. Janonis buvo „ėriukas“, ir jo nuoširdus deklamavimas visiems ypač patiko.
Julius turėjo nuostabią atmintį: per pertrauką išmokdavo ilgiausią eilėraštį. Vienas jo pradinės mokyklos draugų, kartu gyvenęs, prisimena tokį
atsitikimą. Kartą mokytojas paskyrė atmintinai išmokti keleto puslapių eilėraštį ar poemėlę. Jiedu ėjo namo. Priėję kryžkelę, kur reikėjo skirtis,, susėdo ant griovio krašto pailsėti. Draugas juokais paklausė: „Ko gero, tu eilėraštį eidamas išmokai?“ Mat Julius vis vartė knygą.— „Patikrink“. Julius išpoškino visą eilėraštį, vos vieną kitą žodį suklysdamas (52—53).
Mokykloje Janonis vis būdavo apsuptas silpniau besimokančių aritmetiką ar rusų kalbą. Jis sugebėdavo labai suprantamai išaiškinti, niekad nepavydėdavo, dalydavosi su draugais savo žiniomis. Ir draugai stengdavosi nors kiek jam parodyti dėkingumo. Turgaus dienomis, gavę iš savo motinų po keletą kapeikų, jie nupirkdavo ir įdėdavo į Juliaus krepšelį riestainį, pyragaitį ar kitą kokį skanėstą (53).
Štai žiupsnelis tuometinės Biržų pradinės mokyklos vedėjo Igno Proto prisiminimų apie busimojo poeto mokymąsi:
„Visą laiką man akyse stovi Janonio paveikslas: nedidelio ūgio, išblyškęs, išvargęs, akys kažkokios nuostabios, mįslingos, — prisimena buvęs Biržų pradinės mokyklos vedėjas Ignas Protas. — Kitų tokių akių gyvenime neteko matyti. Plaukai šviesūs, aukštyn sušukuoti, ilgoki. Drabužiai vargingi, bet švarūs. Visados ramus, tylus, susimąstęs. Niekad nemačiau jo supykusio, susijaudinusio, niekad jis niekuo nesiskundė, ir niekas dėl jo nepriekaištavo.
Mano vadovaujamoje mokykloje Janonis pradėjo mokytis 1906 m. rudenį. Aš buvau pirmas lietuvis, paskirtas Biržų pradinės mokyklos vedė- j u. Paskyrė mane gal todėl, kad buvau pravoslavu pakrikštytas. Mano motina buvo baltarusė, o tėvas lietuvis.
Mokykloje mokymas buvo aukšto lygio. Dėstoma buvo rusų kalba. Rusų kalbos turėdavome1 šešias pamokas per savaitę, o lietuvių kalbos trečiame ir ketvirtame skyriuje — tik po dvi, kurias dėstė jaunas mokytojas Kubilickis, baigęs Veiverių mokytojų seminariją.
Skyriuje, kuriame mokėsi Janonis, buvo daugiau kaip dvidešimt mokinių. Aš stengiausi pratinti mokinius savarankiškai galvoti, reikšti savo’ mintis. Šiam tikslui nuo trečio skyriaus duodavau rašyti rusų kalba laisvas temas. Janonio rašiniai išsiskirdavo iš visos klasės mokinių darbų. Jis sugebėdavo savo mintis dėstyti aiškiu, gražiu stiliumi“ (54).
BIRŽŲ MIESTO MOKYKLOJE
Naktis giedri, žvaigždutės spindi
Ir plaukia muzikos garsai,—
Jisai tamsioj pirkelėj lindi,
Užmigt neduoda jam vargai.
Seniai nusileido saulė. Visa apgaubė tamsi naktis. Lauke buvo tylu, tik kur ne kur amsėjo šunys. Vienas po kito geso pirkiose žiburiai — žmonės, po dienos darbų ėjo ilsėtis. Varganoje Janonių trobelėje ilgai spingsėjo maža lemputė. Susėdę prie stalo, tėvas ir motina kalbėjosi, laužė galvas — ką daryti: Julius užsispyrė eiti į keturklasę.
Aš manau, ar tu, vaikei, ne per daug užsimojai?— kalbėjo tėvas. — Užsimoti galima daug, beit ne viską apglėbti — mūsų rankos per trumpos.
Tai ką — man vėl eiti tarnauti piemeniu? — atsistojęs nuo suolo, Julius pradėjo vaikščioti po aslą kaip suaugęs. — Aš nebijau vargo, nė kokių sunkumų, kad tik galėčiau toliau mokytis. Man mokytojas sakė padėsiąs kiek galėdamas. Sakė surasiąs pamokų. Aš pats užsidirbsiu ir jums didelės sunkybės nesudarysiu.
Kas iš to: vargingai mokysies, galvą džiovinsi, sveikatą sugadinsi pačioj jaunystėj. Be sveikatos nemielas bus ir mokslas. Mes labai norėtume, kad tu daugiau mokslo pasiektum, bet kad beturčiai.
Motina užtarė Julių. Ji kalbėjosi su pradinės mokyklos vedėju I. Protu. Tasai patarė iš paskutiniųjų stengtis — leisti Julių toliau mokytis. Žadėjo pakalbėti su keturklasės mokytojais.
Reikėtų atsiklausti Mykolo ir Marės, — pasiūlė motina.
Abudu vyresnieji Janonių vaikai — Mykolas ir Marė — ragino tėvus leisti Julių toliau mokytis, žadėjo padėti.
— Tegu nors vienas iš mūsų šeimos bus mokytas,— sakė Mykolas.
Mat nei Mykolas, nei Marė net pradinės mokyklos nebuvo lankę. Į gyvenimą jie išėjo su tuo mokslu, kurį gavo iš motinos—pramokę skaityti ir šiek tiek rašyti. Bet mokslą jie vertino.
Ir 1909 m. rudenį Julius Janonis jau buvo Biržų miesto keturklasės mokyklos pirmosios klasės mokinys. Pradinėje mokykloje visus dalykus
dėstė vienas mokytojas, o čia — pasikeisdami keli mokytojai. Julius buvo pripratęs prie savo pradinės mokyklos mokytojo, dažnai pas jį užeidavo pasikalbėti, gauti knygų paskaityti. Netrukus susigyveno ir su naujaisiais mokytojais. Jį, gabų ir drausmingą mokinį, pamilo pirmiausia klasės auklėtojas. Į pamokas Julius nevėluodavo, klasėje sėdėdavo ramiai, atidžiai įklausydamas, ką mokytojas aiškina, nes ne visus vadovėlius galėjo įsigyti, tad klausydamasis pamoką išmokdavo ir be vadovėlio.
Biržų keturklasėje berniukai ir mergaitės mokėsi kartu. Nemaža mergaičių buvo ir beveik suaugusių. Dėl didelio mokinių amžiaus skirtumo labai nevienodi buvo ir jų polinkiai bei pomėgiai. Čia radosi išdykėlių, kuriems per pertraukas terūpėjo galvomis eiti, buvo ūgtelėjusių „kavalierių“, kurie žvilgčiojo į susibūrusias salėje mergaites. Buvo „pirklių“, kurie pardavinėjo ir mainikavo tuomet madingą nuotykinę literatūrą. Janonis nepriklausė nė vienai šių grupių. Jis per pertraukas stovėdavo kur nors kampe ar prie lango įsigilinęs į knygą: savo rimtumu, ramiu charakteriu skyrėsi iš visų mokinių. Ir čia jį lydėjo iš pradinės mokyklos atėjusi pravardė — Saliamonas. Taip pavadintas jis neįsižeisdavo, tik nusišypsodavo.
Mokinių buvo iš įvairių socialinių sluoksnių. Didžiąją dalį sudarė turtingieji. Vargingųjų valstiečių ir darbininkų vaikų mokėsi mažai, nes reikėjo mokėti už mokslą. Dauguma mokinių buvo lietuviai, bet mokėsi ir žydų, latvių, rusų, vienas karaimas. Dalis lietuvių buvo katalikai, dalis —evangelikai reformatai. Tačiau nei tautinių, nei religinių nesutarimų mokykloje nekildavo.
„Janonis iš visų mokinių išsiskyrė dideliu rimtumu, suaugusio žmogaus elgesiu, — prisimena kartu mokiusis E. Dovydonytė-Zalanskienė. — Jis visada būdavo susimąstęs, vienišas, užsidaręs. Jo akių žvilgsnis buvo prasmingas ir gilus, nors pats atrodė labai kukliai. Su klasės draugais Janonis visada būdavo mandagus, draugiškas, paprastas. Mielai padėdavo kiekvienam, kas tik į jį kreipdavosi. Niekas ir niekuomet nepajutome, kad jis savo gabumais, savo pranašumu būtų didžiavęsis. Todėl Janonį tiek mokytojai, tiek visa klasė labai gerbė ir mylėjo.
Atsimenu, antroje klasėje mes vaikščiodavome prd tas pačias duris, pro kurias eidavo ir mokytojai. Buvo reikalaujama, kad mokiniai turėtų kaliošus. Janonis jų neturėjo. Klasės mokiniai sudėjo pinigų ir nupirko jam kaliošus. Janonis šią mūsų „dovaną“ priėmė paprastai: padėkojo, bet neparodė jokio nuolankumo ar jaudinimosi.
Janonio drabužiai buvo kuklūs, bet tvarkingi. Kiek atsimenu, jis mūsų klasėje atrodė pats neturtingiausias. Niekada nemačiau jo pertraukų metu valgant, bėgiojant, žaidžiant“ (105).
Tais laikais tarp mokinių plito ateizmo idėjos. Didelį poveikį darė įžymaus rusų mokslo populiarintojo N. Rubakino knygos: „Iš tamsios praeities į šviesią ateitį“, „Pasakojimai apie didžiuosius ir žiauriuosius gamtos reiškinius“, „Pasakojimai apie žmogaus proto žygius“. Kaip liudija jo mokyklos draugai savo atsiminimuose, Janonis mėgdavęs skaityti šias ir kitas knygas, kuriose kritiškai žiūrimą į religiją. Apskritai jis buvo perskaitęs visas Biržuose galimas gauti knygas. Skaitė ne tik lietuvių, rusų, bet ir vokiečių, latvių kalbomis.
Ypač Janonis pamėgo grožinę literatūrą, poeziją. Su A. Puškino, M. Lermontovo, A. Kolcovo eilėraščiais susipažino iš literatūros chrestomatijos. Skaitė ir kitų rašytojų knygas — L. Tolstojaus,. M. Gorkio raštus.
1910 m. Janonis pradėjo rašyti eilėraščius, išvertė kelias latvių liaudies dainas apie našlaičius samdinius, A. Puškino bei A. Kolcovo eilėraščius, šlovinančius laisvę, smerkiančius vergiją.
Pirmuosiuose originaliuose Janonio poetiniuose bandymuose daug vietos skiriama kaimo gamtai. Augdamas kaimo proletarų šeimoje, anksti patyręs išnaudojimą, Janonis suprato, kas yra socialinė nelygybė. Kai kuriuose eilėraščiuose jis išreiškė svajones apie ateitį, kada būsią „visi žmonės meile broliška surišti“,— apie visų žmonių lygybę:
Tada nebebūtų saujelės turtuolių,
Sugriebiančių viską į savo rankas,
Nei tos didžios minios prasčiokų varguolių,
Kurie „užmokesnį danguje atras“.„Jeigu visi žmonės kaip broliai gyventų…“
Jaunas poetas, persekiojamas skurdo, svajoja apie savo gyvenimo tikslą.
Ir kad ne linksmintis,
Gyvenimu džiaugtis,
Bet šluostyt jis turi
Žmonių ašaras.„Laimingas tik tas…“
Janonio poezijos bandymai turi daugeliui pradedančiųjų poetų būdingų negerovių: šlubuoja ritmas, skurdūs įvaizdžiai. Susipažinęs su literatūros teorija, daugiau pasiskaitęs talentingų poetų kūrinių, jis stengėsi tobulinti savo eilėraščius. Ankstyvojoje Janonio lyrikoje nemaža ieškojimų, sekimų kitais poetais, taip pat liaudies kūryba. Pats poetas uoliai rinko tautosaką ir užrašė keliasdešimt liaudies dainų, pluoštą smulkiosios tautosakos bei pasakų.
1912 m. pasirodo spaudoje Vaidilos Ainio slapyvardžiu pasirašyti Janonio eilėraščiai — „Našlaitėlė“, išspausdinta „Jaunime“, ir „Mano mūza“ — „Lietuvos žiniose“. Vėliau išspausdinta periodikoje ir daugiau jo kūrinių.
Mokyklos draugai žinojo Janonį rašant eilėraščius, buvo žinomas ir slapyvardis. Jis pats tuo nesididžiavo, vengė draugams rodyti savo kūrinius, juo labiau viešai skaityti. Mokiniai turėjo albumėlius, į kuriuos vieni kitiems įrašydavo linkėjimų. Janonis kai kam įrašė atminimui savo sukurtų posmų.
Tuomet kūrėsi moksleivių draugijos, būreliai. Buvo leidžiami du žurnalai moksleiviams: klerikalinis — „Ateitis“ ir liberalinis — „Aušrinė“. Pagal šių žurnalų pavadinimus kūrėsi ateitininkų ir aušrininkų organizacijos. Ateitininkus būrė ir globojo mokyklos katalikų kapelionas, o pažangieji organizavosi ir veikė savarankiškai. Pažangiųjų slapto būrelio vadovas buvo Janonis.
Susirinkimuose šio būrelio nariai skaitė referatus, lavinosi. Iš pradžių būreliui daugiau rūpėjo gamtos mokslai. Visi nariai buvo nusiteikę ateis- tiškai, laikė save 1905—1907 metų revoliucijos kovotojų įpėdiniais, buvo pasirinkę šūkį — „Laisvė, lygybė, brolybė“. Susirinkimai dažniausiai vykdavo pas Janonio bendraklasį V. Šlekį, gyvenusį pas tėvus. Sugulę sode, jie svarstydavo įvairius klausimus, ginčydavosi. Susiburdavo neva mokytis, o kartais tarsi muzikos mėgėjai — kas su gitara, mandolina, balalaika, kad būtų galima išsisukti, jei kas susirinkimą susektų.
Janonis susirinkimuose kalbėdavo, kad carizmo priespauda neamžina, kad visos pavergtosios tautos išsikovos laisvę, todėl moksleiviai privalo būti sąmoningi, išsilavinę. Kad būrelio nariai_ galėtų plačiau lavintis, įsteigė bibliotekėlę: patys sunešė savo atliekamas knygas. Ypač buvo domimasi knygomis, kuriose gvildenami socializmo klausimai, rašoma apie revoliucijas, apie kovą prieš carinę priespaudą. Būrelio nariai atidžiai skaitė ne tik „Aušrinę“, bet ir socialdemokratinius žurnalus — „Naująją gadynę“, „Skardą“, „Žariją“. Jų gaudavo iš Biržų pažangiųjų inteligentų — gydytoj o M. Kuprevičiaus, vaistininko A. Marcinkevičiaus. Janonio iniciatyva buvo pradėta leisti ranka rašytą sąsiuvinio formato laikraštėlį. Seinų keturklasės aušrininkai leido hektografuotą laikraštėlį „Mūsų žiedeliai“. Laikraštėlį norėta padaryti visų Lietuvos keturklasių mokyklų mokinių organu, nes „Aušrinė“ daugiau tiko aukštesniųjų klasių mokiniams ir studentams. Janonis užmezgė ryšius su seiniškiais ir tame laikraštėlyje bendradarbiavo. „Mūsų žiedelių“ 1913 m. išėjo du numeriai.
1913 m. Šiauliuose surengta visos Lietuvos moksleivių aušrininkų konferencija. Biržiečiai į ją delegavo Janonį. Toje konferencijoje iškilo aušrininkų nesutarimai. Vieni įrodinėjo, kad moksleiviai turį tik lavintis, rinkti tautosaką, padėti kaimd žmonėms šviestis, o kiti siūlė jungtis į kovotojų prieš carizmą ir kapitalistinę santvarką gretas. Janonis rėmė pastaruosius.
Per atostogas parvykęs į kaimą, Janonis bendravo su jaunimu, domėjosi teatru, meno saviveikla. Biržuose susikūrė kultūrinė draugija „Lyra“, kurios tikslas buvo ugdyti meną, rengti vaidinimus, koncertus. Janonis parašė į „Lietuvos žinias“ korespondencijų apie „Lyros“ surengtus spektaklius, koncertą. Poeto motina atsiminimuose rašo, kad Julius pats organizavo vaidinimus Melaišių kaime. Vaidinta ir Žemaitės komedija „Apsiriko“. Viename vakarėlyje Janonis buvo sufleriu ir sakė K. Jasiukaičio monologą „Ponaitis“. Apie šiuos spektaklius Janonis rašo ir vienoje korespondencijoje, tik apgailestauja, kad tie vakarėliai reti, kad kaimo jaunimas tamsus; taip pat pažymi, jog melaišiečiai neskaitą laikraščių, kad pažangius laikraščius skaityti draudžiu kunigai.
Kaip anksčiau buvo minėta, Biržų keturklasėje mokėsi nevienodo amžiaus mokiniai. Buvo čia ir ūgtelėjusių, kurie per vakarėlius šokindavo savo •drauges. Janonis nebuvo nei šokėjas, nei dainininkas. Bet paskutinėje klasėje mokantis, ir jo širdis buvo paliesta meilės kerų. Klasėje buvo daili mokinė Matilda Karklinyje, latvaitė, turtingų tėvų duktė. Ji daugeliui berniukų patiko, nors nė su vienu nedraugavo. Janonis į ją įsižiūrėjo ne bet kaip! Klasės gražuolė [tiesiog užbūrė jo; širdį. Draugai netrukus pastebėjo, kad jis per pamokas vis žvalgosi į Matildos suolą, bet niekas iš jo nesijuokė. Atvirkščiai, draugai stengėsi tarpininkauti, kad Matilda rodytų bent išorinį palankumą. Mergaitė buvo užsispyrusi, sakydavo: „Ko tas keistuolis nori, ko jis spokso į mane?“
Janonio pasikeitimą pastebėjo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai: stengėsi duoti lengvesnius klausimus ir rašė gerus pažymius, tikėdamiesi, kad jis išsiblaškys iš tų meilės sapnų. Kartą gamtos mokytojas aiškindamas pamoką gerai matė, kur pakrypęs Janonio dėmesys, ir baigęs aiškinti iššaukė jį pakartoti. Janonis, lyg iš miego pažadintas, iš pradžių sumišo, bet ramiai atsistojo. Suolo draugas jam pašnibždėjo pamokos temą. Visi labai nustebo, kai jis išsamiai, netgi plačiau papasakojo negu mokytojo buvo dėstyta. Po kokio pusmečio poetas atsitokėjo, ėmė geriau mokytis. Nežinia: ar meilė praėjo, ar jis pats save įveikė. Tie išgyvenimai atsispindėjo ir jo poezijoje liūdnomis, pesimistinėmis gaidomis.
Kuklus, naminio audimo drabužiais vilkintis jaunuolis neįstengė palenkti turtingos, visada išsipusčiusios merginos širdies.
O Janoniai vertėsi sunkiai. Jau nuo antros klasės Julius pradėjo uždarbiauti — mokyti atsiliekančius pasiturinčių tėvų vaikus.
Išeidamas į kariuomenę, brolis* Mykolas motinai liepė skolintis pinigų Juliui mokyti — grįžęs atiduosiąs.
Ir vėliau Mykolas Juliui nemažai padėdavo. Tai matyti ir iš laiško, rašyto 1912 m. vasarą neturtingųjų moksleivių šelpimo draugijos „Žiburėlis“ pirmininkei F. Boittkevičienei:
Lig šiol man padėdavo lėšomis brolis. Jis, kaip ‘bernas, uždirbdavo į metus 70—80 rub. ir tuos pinigus visus man atiduodavo. Dabar gi, kada jis pateko kareiviuosna, aš pats be kieno nors pagalbos turiu ir išsimaitinti, ir apsirėdyti. Nors už mokslą, kaip bežemis, neturiu mokėti, tačiau taip daug išlaidų yra, kad aš jokiu būdu negaliu tiek daug pinigų užsidirbti. Per vasarą vargais negalais už lekcijas susirinkau apie 30 rublių, bet tai tik porai mėnesių pakanka. Žiemą gi Biržuose jokių uždarbių nėra, gerai dar, jei mėnesį kitą galima gauti lekciją, bet ir geriausiame atsitikime tokiu būdu galima uždirbti daugiausia 6 rublius, o pragyvenimui mažiausia reikia 15 rublių.
Neturėdamas kitos išeigos, kreipiuosi į Tamstą, kaip į „Žiburėlio“ pirmininkę, prašydamas išgauti man „Žiburėlio“ stipendiją nors tik šiemet, kol mokyklą pabaigčiau…“ (315)
Laiško pabaigoje Janonis dar klausia, ar negalėtų gauti redakcijose Vilniuje kokio darbo—• vertimų iš rusų ar latvių kalbų. Bet „Žiburėlis“ prašytos stipendijos Janoniui nepaskyrė, ir šis turėjo sunkiai verstis. Maitinosi skurdžiai. Dėl to net susirgo vidurių kataru. Mokyklos gydytojas M. Kuprevičius, tikrindamas sveikatą, šiurkštokai Janonio paklausė, gal šis kelmus graužiąs, kad viduriai kaip senio…
Paskiau gydytojas pasistengė padėti: apgyvendino mokinį valsčiaus ligoninės kambarėlyje ir leido maitintis šiltu ligoninės maistu. Už tai Janonis padėjo gydytojo vaikams mokytis.
Pagaliau Janonis baigė Biržų keturklasę. Su juo kartu baigė 23 mokiniai, iš jų— 15 lietuvių.
VARGUOLIŲ DAINIUS
Manio dainelės — vargo gimdytos,
Suptos nelaimių, nenumaldytos,
Neapdainuoja žemės grožybės,
Vėjo švelnumo, saulės skaistybės.
Janonio literatūrinis palikimas — eilėraščiai, poemos, prozos vaizdeliai, straipsniai. Eilėraščius jis pradėjo rašyti teturėdamas keturiolika metų, ir rašė visą savo trumpą gyvenamą. Būdamas didelio talento ir pažangios pasaulėžiūros, jis tapo naujos, revoliucinės lietuvių poezijos pradininku, pirmuoju lietuvių proletariniu poetu.
Proletarų dainiumi, marksistiniu poetu Janonis tapo ne iš karto. Jo kūryba, kaip ir pasaulėžiūra, turėjo savus raidos etapus.
Pirmuosiuose eilėraščiuose Janonis ieško savo kelio, jaučiamas jaunuoliškas blaškymasis, veržimasis siekti laimės, dar neapibrėžto idealo. Pirmasis jo kūrybos laikotarpis truko maždaug iki 1913 m.
Svarbiausias šio meto Janonio lyrikos motyvas— sunkus, vargingas skriaudžiamųjų žmonių gyvenimas. Tatai poetas išreiškia lyriniuose eilėraščiuose savo paties vardu arba našlaičių, elgetų, varguolių. Janonis pats buvo vienas tų skriaudžiamųjų varguolių, todėl jo išgyvenimai, atsispindėję lyrikoje, turi plačios apibendrinamosios reikšmės.
Tuo metu poetas dar nenumatė išeities iš darbo žmogaus skurdo. Eilėraščiuose skamba liūdesys, nusiminimas, skundas. Bet poetas svajoja apie laimę ir džiaugsmą, veržiasi į šviesesnę, gražesnę ateitį.
Tai jis išreiškia eilėraštyje „Dainių užduotis“:
Jie turi dainuoti,
Kad savo dainomis
Padėjus sugriauti
Tamsos viešpatiją.
Janonio eilėraščiuose ryškus to meto lietuvių demokratinei poezijai būdingas pažangos, mokslo idealizavimas. Jam atrodė, kad mokslas, švietimas •gali pakeisti žmonių gyvenimą, sumažinti vargus. Poetas žino, kad pažangos kelias — nelengvas, kad reikės įveikti daug sunkumų:
Kelias platus, akmenuotas, duobėtas
Rangos vyniojas pasauliu be galo.
Kelias tas kaulų didvyrių prisėtas
Tų, kurie stengės pasiekt idealą.„Pažangos kelias”
Janonio poetiniai vaizdai šiuo metu dar neryškūs, migloti, abstraktūs — svajonės, vargas, vystančios gėlės, kapai, viliojantys toliai, žvaigždės, saulė… Viešpatauja liūdnos mintys:
Lapai pageltę, lapai sudžiūvę,
Blaškomi vėjo, byra ant žemės.
Gražūs troškimai dingę, pražuvę,
Priešais tematos laikas aptemęs.„Lapai pageltę…“
Arba:
Dabar supratau jau, kad laimė — šešėlis,
Kad laimės, kaip jo, nepasiekt niekados:
Belaukti reikėjo tiktai truputėlį,
Kad laimę pasiekus — tik štai ir po jos.„Laimė“
Poetas dainuoja apie skaudžiai kankinančią savo širdies žaizdą, bet jis nori tikėti, „kad žaizda užgis, kad, laikui bėgant, išnyks iš širdies“. Eilėraštyje „Sudiev, laimingosios jaunystės svajonės…“ Janonis sielvartauja dėl savo ateities, pasiduoda net nevilčiai:
Sudiev, laimingosios jaunystės svajonės,
Sudiev ir auksiniai sapnai!
Nebduos man svajoti saldžiai abejonės,
Nebduos man sapnuoti vargai.
Jau ir šiuose eilėraščiuose ryškėjo kai kurie realistiniai bruožai. Tai matyti ne tik asmeninius išgyvenimus apdainuojančiuose kūriniuose, bet ir gamtinėje lyrikoje.
Poetas prisistato kaip ateistas, jau atsikratęs religinių prietarų, jis deklaruoja materialistinį požiūrį i žmogaus gyvenimo baigtį:
Kas ieško laimės po mirties,
Tasai tik apsigaus;
Vos jis negyvas išsities —
Jau nieko nebejaus.„Kame laimė?..“
Ankstyvojoje Janonio lyrikoje randame ir švelnių posmų, kilusių iš meilės apimtos širdies:
Ne upelis srovus, ne vėjelis švelnus
Vilioja mane į šią vietą.
Ne lakštutės giesmė, ne kvapnioji žplė,
Ne noras užmiršt dalį kietą.Mane traukia į čia atminimas, kad ją
Regėjau ne kartą prie upės,
Kai tylus prietemys lyg baisus debesys
Pasaulį turėjo apsupęs.„Ne upelis srovus…“
Bet asmeniniai sielvartai negalėjo atplėšti poeto nuo liaudies gyvenimo, nuo pažangių idealų. Pakilęs virš savo! asmeninių išgyvenimų, jis mato platesnį pasaulį. Poetas pats save įtikinėja, jog neverta liūdėti, jog reikia numaldyti „gilų skausmą“ ir vadovautis protu, o ne jausmais, mesti tuščias svajones. Eilėraštyje „Pasiryžimas“ apsisprendžiamą gyvenimą paaukoti darbui ir kovai dėl liaudies gerovės:
Nuo šiandien nebesvajosiu,
O rimtai į darbą stosiu,
Žengsiu prakaito keliu.
Dirbsiu, triūsiu, kiek galėsiu,
Ir tik to visad gailesiu,
Kad nedirbau vaikeliu.
Eilėraštyje „Jis“ Janonis, nupiešė tartum savo paties portretą. Jame ryški atkakli ir išdidi kovotojo dvasia, jo sielos tyrumas. Čia iškyla erelio, nepalenkiamo ąžuolo paveikslai, kurie simbolizuoja kovotoją:
Nemokėjo jis lenkt prieš didžiūnus galvos,
Nemokėjo jis niekint mažųjų,
Nemokėjo lyg nendrė pavėjui linguot,
Bet, vėjui apstojus, ir vėl atsistot.
Jis kaip šimtmetis ąžuols, karalius miškų,
Kurs nepratęs lankstyti viršūnės…
Nagrinėdamas šio laikotarpio Janonio poeziją, V. Kapsukas rašė: ,,Jo poezija dar grynai individualistinė. Bet Janonis tuomet, kaip ir geriausioji tų laikų lietuvių jaunimo dalis, surištoji su darbininkais ir vargingaisiais valstiečiais, tikslo ieško, ieško kelio, bet dar negali jo rasti. Tuo bu- du jis buvo tuomet ir tos tikslo ieškančios, svajojančios apie šviesią ateities saulę jaunuomenės, nepasitenkinančios juoda dabartim, jos skausmų ir svajonių reiškėjas“.
TARP DRAUGŲ IR POETŲ
Su vilčia žiūriu ateitin.
Nors nežinau,
Bet da manau,
Kad ji bus rausva ir graži.
Janoniui mokantis Biržų keturklasėje, tą pačią mokyklą lankė ir amžiumi vyresnis busimasis poetas Kazys Binkis. Tad dažnam kyla klausimas, kokie buvo judviejų santykiai.
Alt. Žukauskas, mokęsis su Janonių vienoje klasėje ir artimai draugavęs, dalyvavęs pažangiųjų moksleivių būrelio veikloje, rašo:
,,Kartu su mumis vyresnėje klasėje mokėsi Kazys Binkis. Jis mūsų būreliui nepriklausė, bet buvo žinomas kaip pažangus mokinys. Savo charakteriu jis buvo visiška priešingybė Janoniui. K. Binkis buvo labai gyvas, sąmojingas, be jo neapsieidavo jokios įdomesnės išdaigos. Jis jau tuomet rašė eiles“ (91).
Panašiai prisimena ir K. Kiela:
„Nors ir Janonis, ir K. Binkis turėjo ryškius; poetinius talentus, bet artimesni santykiai tarp jų neužsimezgė. Priežastis aiški: jie buvo labai skirtingų charakterių. K. Binkis spinduliavo džiaugsmu, jis negalėdavo nusėdėti vietoje, jo vidinė potencija liejosi per kraštus. O Janonis buvo tarsi jaunas senis“ (96).
Jašinskas teigia, kad Janonis su Binkių draugavęs:
„Prieš išvykdamas į Šiaulius, Julius keletą dienų praleido Melaišiuose. Tėvai norėjo, kad mokytis važiuotų į Panevėžį. Tačiau Juliui geriau patiko Šiauliai, kur jau turėjo keletą draugų. Vabal- ninkietis Balys Sruoga kvietė jį į Panevėžio realinę gimnaziją, bet Julius atsisakė. Su B. Sruoga Julius susipažino Gudeliuose pas K. Binkį. Šią trejukę tekdavo man matyti Papilyje 1912 m. vasarą. Jie visi trys rimtai ruošėsi dideliam kultūriniam darbui, bet vienas nuo kito jau tada labai skyrėsi“ (24).
Pažymėtina, jog B. Sruogos eilėraščiai nuo 1912 m. buvo spausdinami „Rygos naujienose“, „Aušrinėje“ bei „Lietuvos žiniose“ Svajaus ir Barito Kaunio slapyvardžiais.
Praėjus daug metų nuo mokyklos laikų, rašiusieji arba pasakojusieji atsiminimus Janonio amžininkai nevienodai nušviečia įvykius. Sakysim,. J. Burbulis apie J. Janonio ir K. Binkio santykius rašo:
„Nors jų charakteriai skyrėsi, tačiau literatūriniai talentai juos buvo suartinę“ (71).
Antrojo pasaulinio karo metais M. Janonienė, poeto motina, sužinojusi apie K. Binkio mirtį,, parašė pluoštelį atsiminimų, kurie buvo išspausdinti pažangiųjų JAV lietuvių laikraštyje „Laisvė“ 1943.
„Rašau keletą žodžių apie K. Binkį. Gaila, kad netekomei tokio draugo. Nes aš jį pažinau; jis sykiu ėjo Biržuose keturklasę mokyklą su mano sūnum Julium ir daug sykių yra buvęs pas mus, kol dar Julius Biržuose buvo“ (392).
Kaip prisimena draugai, Janonis buvo kuklus, nesigyrė ir nesididžiavo savo eilėraščiais. Net suolo draugui S. Brašiškiui drovėdavosi juos paskaityti. Reikėdavo po kelis kartus prašyti, kol jis nedrąsiai, lyg susirūpinęs, kad domimasi jo mintimis, jo darbais, ištraukdavo sąsiuvinį ir duodavo pasiskaityti. Atrodo, jog eilėraščius jisai rašė skatinamas vidinio jausmo pasisakyti prieš gyvenimo neteisybes, pareikšti prieš jas savo protestą, pasipiktinimą.
„Tik retkarčiais, kai būdavome jo mažame kambarėlyje vieni du, po ilgesnio nuoširdaus pasikalbėjimo, kai jau susidarydavo intymi nuotaika, jis nedrąsiai ištraukdavo sąsiuvinį ir imdavo’ skaityti eilėraščius, •— prisimena S. Brašiškis. — Tai būdavo nepaprastos minutės. Pablyškęs, kiek palinkęs į priekį, dažnai kosčiojąs, jis prabildavo tarsi koks galiūnas, rūstus teisėjas ar pranašas. Kiekvienas jo žodis griebdavo už širdies, uždegdavo, skatino dirbti, kovoti, veržtis pirmyn. Jam nutilus, dažnai aš ilgai negalėdavau nė žodžio ištarti, bijodamas sudrumsti susidariusią nuotaiką. Baigęs skaityti, nuleisdavo akis žemyn ir kai kada mane paklausdavo maždaug šiais žodžiais:
— Na, kaip tau atrodo? Ar čia išeis kas nors? Ar verta pataisius duoti spausdinti, nes man redakcijos neduoda ramybės, vis prašoki (120—-121).
Lankydamasis Šiauliuose pažangiųjų moksleivių organizaciniais reikalais, Janonis susipažino su pradedančiais, bet jau „Aušrinėje“ spausdinusiais savo kūrybą, poetais Zigmu Gaidamavičium, pasirašinėjusiu slapyvardžiais Petru Žižu ir Zigmu Gėle, su Vladu Rekašiumi, savo kūrinius pasirašinėjusiu Smydro Šakele.
Deja, įstojęs į Šiaulių gimnaziją, Janonis jų abiejų neberado. V. Rekašius iš Šiaulių gimnazijos buvo pašalintas be teisės įstoti į kitą ir caro žandarų suimtas už revoliucinę veiklą. Zigmas Gėlė jau buvo baigęs gimnaziją ir mokėsi Kijevo universitete, buvo jau parengęs spaudai pirmąjį eilėraščių rinkinį „Gėlynas“, turėjusį išeiti 1912 m.; mirtis nutraukė jauno poeto užmojus. Z. Gėlei mirus, Janonis parašė net du eilėraščius poeto atminimui: „Zigmo Gėlės atminčiai“ ir „Zigmo Gėlės atminimui“.
Pastarajame Janonis rašė:
Ir naują pasaulį, pasaulį harmonios
Vaidino gražieji Gėlės tvariniai,
O lūkesčio pilnos jo dainos malonios
Gaivino lyg saulės skaisčios spinduliai.Jis grože gėrėjos, jis meilės telaukė,
Jam kelrodžiu buvo auksinė viltis.
Jis laimei tikėjo, bet greitai nutraukė
Gyvenimo siūlą žiaurioji mirtis.
ŠIAULIUOSE
Į ateitį šviesią
pasaulis jau tiesia
ir lygina kelią per aukštį kalnų.
Baigęs Biržų keturklasę, Janonis ryžosi toliau siekti mokslo — stoti į gimnaziją. Tam pritarė gydytojo M. Kuprevičiaus šeima. Mat Kuprevičienė su vaikais buvo išsikėlusi į Šiaulius; vyresnieji vaikai ten lankė gimnaziją. Ji pažadėjo paimti kartu Janonį, kad padėtų vaikams mokytis.
Pirmiausia atsirado kliūtis dėl lotynų kalbos. Šiaulių gimnazijoje ji buvo dėstoma nuo trečiosios klasės, o Biržuose — ne. Tad Janonis turėjo pasirengti iš lotynų kalbos, kad galėtų penktoje klasėje jos mokytis, neatsilikdamas nuo kitų mokinių, kurie jau buvo porą metų mokęsi.
Kai atėjo žinia, kad Janonis priimtas į gimnaziją, vėl bėda — nėra pinigų. Reikia kelionei, reikia kapeikos kitos saviems reikalams. Būtų nors dešimt rublių… Eina motina pas vieną, eina pas kitą kaimyną — atsisako skolinti: „Iš kur jus atiduosit? — sako. — Kas jis bus, ar kunigas?“
Kaimynai pavydėjo, kad neturtingi ūkio nuomininkai sumanė leisti sūnų į gimnaziją. Iš vieno šiaip taip išmeldė penkis rublius, kitus penkis paskolino Biržuose gyvenęs buvęs mokytojas Stasys Dagilis, „Aušros“ poetas.
Šiauliuose Janonį priglaudė Kuprevičienė. Davė atskirą kambariuką. Valgydavo visi kartu, prie vieno stalo. Pirmieji metai materialiai užtikrinti.
Šiauliai kur kas didesnis miestas už Biržus — pirmiausia tai buvo apskrities miestas. Čia buvo daugiau ir didesnių valdžios įstaigų, didelių odos fabrikų — Frenkelio, Choronžickio, Nurokų, saldainių fabrikų — Kahano, ,,Birutės“, „Rūtos“. Taigi Šiauliuose buvo daugiau ir gyventojų, darbininkų (vien Frenkelio fabrike dirbo apie 700 darbininkų), inteligentų. Čia veikė literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, rengusi spektaklius, paskaitas, pasilinksminimo vakarus. Jai priklausė keli šimtai narių. Ji turėjo savo- biblioteką, chorą, vaidintojų ratelį. Veikė didelė miesto viešoji biblioteka, buvo ir privačių bibliotekų. Žodžiu, Šiauliuose Janoniui atsivėrė platūs horizontai pažinti gyvenimą ne tik iš knygų, bet ir tikrovėje.
Šiaulių gimnazijoje mokėsi apie 400 mokinių. Žemesniųjų klasių veikė po dvi. Lietuvių mokinių buvo nedidelis procentas. Daugiausia mokėsi lenkų dvarininkų, rusų valdininkų vaikai.
Šiauliuose, kaip minėta, Janonis buvo lankęsis per aušrininkų konferenciją. Bet toje konferencijoje matytų draugų dabar nesutiko. Kuprevi- čienė patarė, kad patogiausia susitikti su pažangiaisiais moksleiviais aušrininkais „Varpo“‘ draugijos salėje. Ten vieni ateina į chorą, kiti į skaityklą laikraščių ar knygų pasiskaityti, dar kiti — pasišokti. Kuprevičienė atvedė Janonį į „Varpo“ skaityklą, o pati nuėjo choro repeticijai vadovauti. Per pertrauką ji susitiko penktoką Stasį Brašiškį ir nuvedė jį į skaityklą supažindinti su Janonių.
Vėliau S. Brašiškis savo prisiminimuose apie šį susitikimą rašė: „Janonis buvo lieknas, pailgo veido, ilgoka smailia nosimi. Kalbėdamas šypsojosi ir dažnai ranka pabraukdavo aukštyn sušukuotus ilgus, šviesius plaukus, žiūrėjo kažkur į tolį. Jis iš karto pagyvėjo, kai ėmėme kalbėti apie skaitytas knygas, ir pirmosios pažinties šaltoka nuotaika greit dingo. Toliau kalba vyko gyvai, nes paaiškėjo, kad abu domina tie patys reikalai“ (119).
„Varpo“ draugijos vakarėlyje S. Brašiškis supažindino Janonį su keliais aušrininkų būrelio nariais. Visiems jis patiko, atrodė rimtas ir patikimas draugas. Aušrininkų susirinkime Janonis buvo priimtas į būrelio narius.
Aušrininkai kas mėnesį šaukdavo susirinkimus, kuriuose aptardavo .Aušrinėje“ išspausdintus straipsnius, darydavo pranešimus apie perskaitytas knygas ir kartais diskutuodavo labai rimtais, net patiems sunkiai įkandamais, visuomeninių mokslų klausimais. Aušrininkų organizacijoje dalyvavo ne tik moksleiviai, bet ir šiaip jaunimas. Šiauliuose tada buvo nemaža vadinamų ,,švedų“, privačiai besirengiančių jaunuolių, kad galėtų laikyti egzaminus eksterno teisėmis.
Janonis nė vieno susirinkimo nepraleisdavo. Juose laikydavosi kukliai, atsidėjęs klausydavosi draugų kalbų, kažką užsirašinėdavo. Svarbesniais, principiniais klausimais Janonis visados pareikšdavo savo nuomonę, Jis kalbėdavo kiek švnsodama- sis. Visi jo klausydavo su dėmesiu. Ypač įdomiai jis kalbėjo apie knygą, kurioje buvo aprašytas Džordano Bruno persekiojimas ir nužudymas. Julius kalbėjo karštai ir ugningai, smerkdamas juodąją viduramžių inkviziciją.
Netrukus Janonis įgiio dideli autoritetą ir pagarbą tarp aušrininkų. Čia padėjo ir jo poetinis talentas. Kartą susirinkime draugai paprašė, kad paskaitytų savo eilėraščių.
— Ką jūs, negaliu! — gynėsi sumišęs Janonis.— Mano eilės prastos… (119—120)
Draugai nenusileido, ir jis pagaliau sutiko. Skaitė karštai, su įkvėpimu. Eilėraščiai visiems patiko. Buvo aišku, jog taiį ne pirmieji bandymai. Rimtos temos, įvairi forma įtikino visus, kad Janonis turi poetinių gabumų. Moksleiviai skaitydavo kiekvieną spaudoje pasirodžiusį Vaidilos Ainio eilėraštį.
,,Aušrinėje“ tais laikais aktyviai bendradarbiavo ir prozininkai — A. Vienuolis (Žukauskas), L Šeinius (Jurkūnas), J. Rimošius (Savickis), Pušaitė (M. Sveikauiskaitė). Epizodiškai „Aušrinėje“’ bendradarbiavo tada jau žinomi rašytojai Jovaras, L. Gira, K. Jasiukaitis.
Kaip ir Biržuose, Šiaulių gimnazijoje Janonis, mokėsi gerai, nors jo gyvenimo sąlygos buvo nelengvos. Dažnai pamokas išmokdavo arba jas kartodavo per pertraukas; užsikniaubęs sėdėdavo suole ir skubiai peržiūrėdavo, kas paskirta išmokti, arba vaikščiodamas pusbalsiu skubiai skaitydavo,
S. Brašiškiui teko tvarkyti aušrininkų bibliotekėlę, ir jis prisimena, kad Janonis ypač domėjosi rusų ir pasauline literatūra, knygas imdavo dažnai ir paėmęs greitai grąžindavo. Jisai bma> susipažinęs įsu latvių literatūra, pamėgęs poetą J. Rainį. Nemaža vertė iš latvių kalbos poezijos ir prozos kūrinių.
„Dažnai jį prispausdavo bėdos, įvairūs sunkumai, išsekdavo paskutinė kapeika, — prisimena Brašiškis, — bet Julius visuomet būdavo kantrus, nesiskųsdavo. Kartais aš jam pasiūlydavau paskolinti kokį rublį, kol susitvarkys jo reikalai. Tokiais atvejais jis nesmagiai jausdavosi ir atsisakinėdavo:
– Na, kaip nors susitvarkysiu, kol gausiu už pamokas.
Tekdavo brukte įbrukti pinigą į ranką ar kišenę. Tokiais momentais Janonis atrodydavo lyg nuskriaustas, kalba nesimegzdavo. Gavęs už pamokas, jis tuoj pat grąžindavo skolą. Bet netrukus ir vėl ta pati bėda ateidavo. Ne visuomet ir pastebėdavau, kad jis atsidūręs sunkioje padėtyje, nes, jau minėjau, nemėgdavo skųstis asmeniniais sunkumais. Ir, pastebėjęs susirūpinusį, ne iš karto galėjau sužinoti, kokie vargai jį slegia. Reikėdavo ilgai kamantinėti, kol sužinodavau, kas jam yra.
– Juliau, kodėl tu šiandien be nuotaikos, kas nutiko? — būdavo, užklausiu.
– Taip, nieko, taip. sau… — atsako nusišypsojęs.
— Gal pamokų neišmokai ar neišsimiegojai, eilėraščius berašydamas? Ar nepasisekė gerai parašyti?
– Ne… — ir vėl nusišypso.
Ir ko tik paklausi, jis vis, būdavo, atsako:
— Ne, niekis…
Na, tai jau, tikriausiai, neturi pinigų, neturi iš ko gyventi?
– Niekuomet aš jų ir neturėjau pakankamai“ (122).
Moksleivių aušrininkų organizacijoje vis labiau ryškėjo dvi srovės — liaudininkų ir marksistų. Aušrininkų vadovai studentai ragindavo moksleivius šviestis, ruoštis gyvvenimui, bet į politinę veiklą nesikišti. Iš pradžių visi aušrininkai jų, kaip vyresniųjų vadovų, patarimus priimdavo nekritikuodami. Bet, pagyvėjus revoliuciniam judėjimui visoje Rusijoje, retkarčiais čia ėmė lankytis ir socialdemokratų atstovai, kurie ragindavo jaunimą apsispręsti politiškai ir įsitraukti į darbininkų revoliucinį judėjimą. Kai kurie aušrininkai pradėjo nuodugniau studijuoti politinius klausimus, susipažino su „Komunistų partijos manifestu“, pagal jį ruošė referatus, diskutavo su atvykstančiais liaudininkų atstovais. Tose diskusijose Janonis būdavo stipriausias iš šiauliškių pažangiųjų moksleivių, nes buvo plačiai apsiskaitęs ir mokėdavo įtikinamai kritikuoti liaudininkų išvedžiojimus. Susirinkimai pasidarė gyvesni, o kartais būdavo net triukšmingi (123). Aušrininkų organizacijoje atsirado vadinamasis visuomenininkų būrelis, pavadinimą paėmęs iš Vilniuje leisto socialdemokratų žurnalo „Visuomenė“.
Kaip tik 1913 m. Šiaulių odos fabrikuose prasidėjo darbininkų streikai. Visuomenininkai padėjo darbininkams organizuoti tuos streikus, sudaryti visos įmonės streiko komitetą ir jame suderinti įvairių cechų reikalavimus. Šiam darbui Janonis buvo atsidavęs visa širdimi. Jis rašė atsišaukimų tekstus. Atsišaukimų projektai būdavo svarstomi visuomenininkų būrelio susirinkimuose. Viename susirinkime Janonis skaitė savo paruošto atsišaukimo projektą. Perskaitė jį su užsidegimu, kaip mitinge. Kai baigė skaityti, vienas svečias, 1905—1907 m. revoliucijos dalyvis, paklausė:
— Kas tas jaunuolis?
– Tai mūsų poetas Julius Janonis — Vaidilos Ainis,— atsakė Brašiškis.
– Pažiūrėti tylus, liesutis, o kai pradėjo skaityti, tai kaip ugnis suliepsnojo. Iš jo išaugs žymus veikėjas! (124)
Seno revoliucionieriaus žodžiai netrukus pasitvirtino: Janonis įsittraukė į revoliucinį darbą. Visuomenininkų būrelio susirinkimuose jis dažnai darydavo pranešimus apie perskaitytas marksistines knygas ir rekomenduodavo kitiems draugams jas skaityti. Ypač daug laiko Janonis skirdavo susitikimams su darbininkais, dalyvaudavo jų susirinkimuose, rašydavo ir platindavo atsišaukimus. Gyvendamas pas Kuprevičdenę, kaip prisimena buvę jo mokiniai, Kuprevičių vaikai, kartais persirengdavęs darbininko drabužiais ir kažkur išeidavęs.
Pradėjus Rygoje eiti „Vilniai“, darbininkų marksistiniam laikraščiui, Janonis ne tik jame bendradarbiavo, bet ir rūpinosi jo platinimu, rėmimu. Iš darbininkų buvo renkamos aukos šiam laikraščiui. Janonis nusiuntė šiauliečių pažangiųjų moksleivių vardu sveikinimą pradėjusiai eiti „Vilniai“. Poetas lankėsi Rygoje, Mintaujoje, norėdamas užmegzti ryšius su latvių pažangiaisiais moksleiviais, susipažinti su tenykščių moksleivių lietuvių visuomenine veikla.
Apie aktyvų Janonio domėjimąsi darbininkų streikais liudija ir jo straipsnis, paskelbtas 1914 m. „Vilnyje“. Straipsnis vadinasi „Šiaulių Kahano saldainių dirbtuvės darbininkių streikas“. Pradžioje autorius rašo apskritai apie Šiaulių miesto darbininkų klasinį sąmonėjimą:
„Nors reakcijos slopinamas, bet paskutiniu laiku sparčiai augantis darbininkų judėjimas jau pasiekė ir Šiaulius, kame jis kol kas aiškiausiai apsireiškia ekonominiais streikais. Šį pavasarį streikas kilo pas Frenkelį, iš tenai jis persimetė į Nurokų, Choronžickių, Bezumavičiaus, Petrylos, Zaborskio dirbtuves, kai kurias kirpyklas, spaustuves, Gubernijos dvarą ir galų gale į Kahano saldainių dirbtuvę. Kahano dirbtuvės darbininkės jau buvo laimingai streikavusios 1912 m., bet nuo to laiko jos kažin kodėl buvo apsnūdusios ir tik dabar vėl pasirodė gerai organizuotu streiku“.
Tame pat straipsnyje Janonis parodo kapitalistų bičiuliavimąsi su valdžia bei kunigais ir atskleidžia keletą „gudrybių“, kuriomis kapitalistai paprastai naudojasi, kovodami su darbininkais. Pavyzdžiui, kunigas per pamokslą sveikina darbininkes, laimėjusias streiką, bet smerkia, kam jos susidėjusios su socialistais, ir grasina nepriimsiąs išpažinties, jei nenutrauksiančios su jais ryšių. Straipsnio pabaigoje pažymima, kad, nepaisant juodųjų reakcijos jėgų įtakos, tos dirbtuvės darbininkių susipratimas didėja, jos „pradėjo skaityti „Vilnį“, knygutes ir interesuotis darbininkų klausimu“.
Į „Varpo“ draugijos salę mokiniai rinkdavosi ne tik vaidinimų pasižiūrėti, paskaitų pasiklausyti, bet ir pasilinksminti. Visi jausdavosi laisvai ir jaukiai. Čia ir vyresnieji linksminosi su jaunimu, rodydami pavyzdį, kaip reikia gražiai ir kultūringai elgtis. Šeštadienį susitikę mokiniai klausdavo vienas kitą, ar eis į „Varpą“. Kartą S. Brašiškis, gerai nusiteikęs, paklausė Janonį:
— Juliau, ar tu ateisi šeštadienį į „Varpą“? Pašoksime, su mergaitėmis paflirtuosime…
– Na, kad aš nemoku nei flirtuoti, nei šokti. Ateisiu pasižiūrėti.
– Tai kaip tu mergaitę prisiviliosi, jei nešoki?
– Kad taip pasitaikytų rimta, tai ir be šokių galima būtų pasikalbėti, — atsakė nusišypsojęs.
-Na, na, Juliau! Kai įsispoksosi į kurią, tai ir šokti išmoksi! — pajuokavo (130).
Aušrininkų būrelyje buvo tyli, rimta mergaitė Justina Rudzinskaitė. Ji gyveno su broliais, kurie mokėsi gimnazijoje. Pati mokėsi siūti. Susirinkimuose ji beveik nekalbėdavo, o vakarėliuose irgi kukliai laikydavosi. Po kurio laiko draugai pastebėjo, kad Janonis su ja dažnai sėdi greta ir retkarčiais rimtai šnekučiuojasi. Abudu nueidavo į sodelį. Mergaitės ėmė kalbėti, kad Julius įsimylėjęs’
Draugams Janonis mėgdavo pasakoti apie socializmo įgyvendinimo perspektyvas. Jis tikėjo, jog sulauks to laiko, kai darbininkų klasė nuvers Rusijoje carizmą ir įsiviešpataus tikroji laisvė.
Vieną pavakarę jisai su S. Brašiškiu išėjo pasivaikščioti ir užsuko į kapines, kad galėtų netrukdomi pasikalbėti. Sustojo prie paminklo žuvusiam jaunam 1905—1907 m. revoliucijos dalyviui Stepui Žiupsniui. Paminklas vaizduoja nulaužto ąžuolo kamieną. Šiame paminkle įrašyti žodžiai:
Laisvamani darbštus,
ilsėkis ramiai,
nenuveiktus tavo darbus
nuveiks tavo draugai.
Janonis, atsisėdęs ant akmeninės tvoros prieš paminklą, tada pasakė:
— Toks šių laikų revoliucionierių likimas. Sau laimės aš netrokštu ir žinau— jos nesulauksiu. Tokia jau mano sveikata. Mane tik stiprina pasišventimas revoliuciniam darbui, kovai už visų darbo žmonių laimę. O revoliucija ir socializmas laimės! Praeis gal šimtas metų, bet vis tiek laimės! (129)
Norėdami plačiau į revoliucinį darbą įtraukti jaunimą, visuomenininkų būrelio nariai nutarė leisti savo žurnalą, bet dėl lėšų stokos negalėjo šio sumanymo įvykdyti. Tada ryžosi išleisti bent almanachą. Redakcinis literatūrinis darbas buvo pavestas Janoniui. Jis važinėjo į Rygą, ten „Vilnies“ redakcijoje gavo naudingų patarimų ir straipsnių. Almanachas „Nauju taku“ išėjo 1914 m. Čia išspausdinta keletas Janonio eilėraščių ir prozos kūrinėlių. Leidinyje bendradarbiavo ir V. Kapsukas, pateikęs straipsnį „Iš Jono Biliūno biografijos“. Buvo įdėta taip pat B. Sruogos (B. Kaunio), A. Lasto (Adomo Juodojo) eilėraščių.
Anuomet buvo populiarios Šiaulių gegužinės. Kasmet birželio mėnesį Aleksandrijos dvare būdavo rengiama tradicinė didžioji Šiaulių gegužinė. Dvaro daržinėje įruošiama scena, kurioje vaidinama, o lauke — šokama. Į tą gegužinę suvažiuodavo visas pažangiosios visuomenės aktyvas. Atvykdavo iš Maskvos, iš Peterburgo studentų draugijų atstovai, partijų lyderiai iš Vilniaus. Gegužinės priedanga čia vykdavo atskirų visuomeninių organizacijų konferencijos, pasitarimai. Šita gegužine pasinaudodavo ir moksleiviai aušrininkai.
Šiauliečiai visuomenininkai rūpestingai rengėsi konferencijai, norėdami atsikirsti liaudininkų atstovams ir pasiekti, kad būtų priimta visuomenininkų programa, — įtraukti jaunimu į revoliucinį judėjimą. Visuomenininkų būrelis išaugo. Konferencijos delegatais buvo išrinkti J. Janonis ir S. Brašiškis. Aušrininkų būrelis pasiuntė jiems palankius draugus.
Į konferenciją buvo atvykęs liaudininkų atstovas — studentas A. Sugintas. Jis vis įrodinėjo,jog mokyklos suole sėdintys moksleiviai turi tiktai lavintis, rengtis politiniam darbui, o politikos galėsią imtis, kai suaugsią, įgysią profesiją, tapsią savarankiškais žmonėmis.
„Vadinasi, moksleiviai neprivalo turėti aiškių siekimų, — kalbėjo Janonis. — Betgi neturėjimas aiškių siekimų — argi ne politika? Baimė aiškiai pasisakyti gyvenimo klausimais-—argi ne politika? Nenoras pasisakyti, prie kurios partijos dėsies, — ne politika? Sakote, kai subręsim, tada su- sidarysim pasaulėžiūrą. Kažin, ar nebus per vėlu? Aš su tokiais aušrininkų principais nesutinku. Kalbėtojas sako, kad galutinis tikslas demokratinė santvarka. Sutikime, kad gal bus’ tokia santvarka, kai visi gyventojai galės dalyvauti parlamento rinkimuose. Bet ar jau išnyks neteisybės, socialinė žmonių nelygybė, išnaudojimas? Vis tiek darbdavys skriaus darbininką, iš jo darbo kr ausis sau turtus. Turtingieji ir valdantieji gerumu nei turtų, nei valdžios neišsižadės. Todėl aš siūlau gerai apsižvalgyti gyvenime ir suderinti su juo savo veikimą…“
Janonio kalba konferencijoje padarė didelį įspūdį moksleiviams, ųe vieną privertė susimąstyti.
Po konferencijos Janonis dar parašė straipsnelį į „Vilnį“, pavadintą „Lietuvos žinių“ šalininkai nesidrovi meluoti“, kuriame demaskavo liaudininkų pastangas laikyti moksleivius aušrininkus „nepartyvėje“ globoje.
Ateinančiais mokslo metais tiek visuomenininkai, tiek aušrininkai tikėjosi savo veiklą dar labiau’ išplėsti. Bet 1914 m. vasara prasidėjo karas, vėliau pavadintas Didžiuoju arba Pasauliniu karu. Visuotinė mobilizacija, įvestas karo stovis užgniaužė revoliucinį pakilimą ir visą kultūrinį visuomeninį gyvenimą Lietuvoje. Per Šiaulius i Rytų Prūsiją traukė Rusijos kariuomenė. Sklido kalbos, jog vokiečiai greitai būsią sumušti ir karas pasibaigsiąs. Naujieji mokslo metai prasidėjo ypač įtemptoje atmosferoje.
Tačiau Janonis savo veiklos visai nenutraukė. Jisai apsilankė Mintaujoje, susitiko su Karoliu Požėla. Štai ką apie tuos laikus skaitome K. Požėlos „Raštuose“:
„1912,1913 ir 1914 metais moksleivių tarpe plačiai paplito įprotis važinėti pavieniais ar grupėmis svečiuosna pas kitų miestų moksleivius. Min- tauj iečiai lankydavosi pas rygiečius ir šiauliečius, šie — pas mintaujiečius. 1914 m. pabaigoje min- taujiečius atlankė iš Šiaulių Julius Janonis. Mūsų, mintauj iečių, tarpe tuomet nebuvo didesnio pasiskirstymo. Buvo du trys rateliai, vyresniųjų ir jaunesniųjų, kurie krypo daugiau į aušrininkus, nors juose buvo ir ateitininkų. Viename tų ratelių susirinkime dalyvavo ir J. Janonis. Jis smarkiai puolė mus, mintaujiečius, kad mes nieko neveikiame darbininkų (tarpe, nurodė, kad Mintaujoje yra fabrikų, su kuriais mes privalėtume susirišti. Mintaujiečių daugumai jo kalba pasirodė visai svetima. Iš viso didelio ratelio radosi tik du, kurie sutiko su Janonių, kad reikia dirbti tarp darbininkų, bet tik tarp lietuvių darbininkų, motyvuodami, kad, nemokėdami latvių kalbos, prie latvių darbininkų nemokėsią prieiti. Į tai Janonis nurodė, kad reikia latvių kalbą išmokti ir dirbti tarp darbininkų (ten, kur jie gyvena. Po šio pasikalbėjimo mes, keletas mintaujiečių, kartu su Janonių išvažiavome Rygon. Jis ten važiavo nusipirkti literatūros vokiečių kalba. Kelyje ginčai ėjo ta pačia tema. Jis rūpinosi mus įtikinti, kad socialistas turi dirbti tarp tos tautos darbininkų, kur jis gyvena. Bet mus, mintaujiečius, iš ,,socialistinės“ literatūros pažinusius tik „Varpą“, negalėjo įtikinti… Tik keliais mėnesiais vėliau per laiškus parašiau, kad jis teisingai svarstė“.
Vokiečiams užėmus Tauragę, Šiauliuose kilo panika. Advokato Venclausko šeima, kurioje tuo metu gyveno Janonis, nutarė iš Šiaulių pasitraukti. Kartu pasiėmė ir pas juos gyvenusius mokinius. Jie nuvyko į Grušeckio dvarą už Dubysos, netoli Kelmės. Grušeckis, matyt, buvo Venclausko klientas, nes davė pabėgėliams visą išlaikymą. Pas jį pabėgėliams teko pagyventi apie mėnesį. Janonis, gyvendamas šiame dvare, nesėdėjo be darbo — naudodamasis šeimininko biblioteka, daug skaitė, vaikštinėjo po apylinkes, stengėsi susipažinti su valstiečių gyvenimu, kalbėdavosi su jais, norėdamas patirti, ką žmonės galvoja apie karą. Visur aimanos, ašaros. Į kariuomenę daug pašauktų tėvų, brolių, vaikų. Čionai Janonis parašė keletą eilėraščių, nukreiptų prieš karą (137).
Vokiečius atmušus, vėl tęsėsi mokslas gimnazijoje. Per Šiaulius tebetraukė Rusijos kariuomenė į frontą. Erdviuose Venclauskų namuose apgy- vendinita kareivių, tarp jų daug lenkų. Vakarais, kai nuvargę kareiviai ilsėdavosi, Janonis dažnai su jais kalbėdavosi. Kariuomenėje buvo kurstomos šovinistinės nuotaikos prieš vokiečius. Janonis .aiškindavo, jog caras ir kaizeris nesiskiria vienas nuo kito: abu siunčia paprastus valstiečius ir darbininkus vienus kitų žudyti.
Tie patys kareiviai ilgai Šiauliuose nepabūdavo: vienus išsiųsdavo į frontą, atsiųsdavo kitus. Kalbėdamasis su kareiviais, Janonis įsitikino, jog dar per anksti juos agituoti, kad atkreiptų ginklus prieš tuos, kurie juos siunčia kariauti:
— Iš visų nuotaikų matyti, kad kareiviams dar negalima taip kalbėti, kaip kalbėjome darbininkams, ir pasakyti atvirai: ,,Šalin karas! Susijunkit išvien su vokiečių kareiviais darbininkais ir atsu- kit ginklus prieš savo išnaudotojus — carą ir kaizerį!“
Kareiviai sakydavo, kad jeigu jie atsisakys eiti į mūšį, juos sušaudys, be to, jiems metus ginklus, ateisią vokiečiai. Ir visi vokiečių kareiviai turėtų grįžti atgal.
Karo pradžioje Rusijos armijai sekėsi — įsiveržė į Rytų Prūsijos gilumą, tačiau 1915 m. padėtis
pasikeitė: pavasariop vokiečiai pradėjo brautis į Lietuvą ir balandžio 15 d. užėmė Šiaulius. Mokiniai išbėgiojo kas sau. Nors vokiečiai netrukus buvo išmušti iš miesto, bet spėjo jį gerokai apgriauti, išdeginti. Netoliese susidarė frontas, ir vokiečiai kasdien miestą apšaudydavo (127).
Vasarą Janonis atsidūrė Melaišiuose pas tėvus. Kai vokiečiai brovėsi į Lietuvą, visos valdžios įstaigos , taigi ir mokyklos, buvo evakuojamos į Rusijos gilumą. Po kurio laiko Janonis sužinojo, jog dalis moksleivių nutarę trauktis į Vilnių, kur būsiančios atidarytos gimnazijos specialiai pabėgėliams. Kiek pailsėjęs kaime, Janonis ryžosi vykti tolyn. Iš namų, atsisveikinęs su tėvais, iškeliavo liepos mėnesį. Važiuotas ir pėsčias pasiekė Daugpilį, o iš teni traukiniu vargais negalais nubildėjo į Vilnių. Savo kelionę jis aprašė apybraižoje „Ką aš mačiau, bėgdamas nuo vokiečių“.
Vilniuje tuomet buvo jau daug pabėgėlių iš įvairių Lietuvos vietų — daugiausia iš Užnemunės, kurią pirmiausia užgriuvo karo negandai. Atbė- gėliai moksleiviai apgyvendinti specialiai įrengtuose bendrabučiuose. Janonis apsistojo bendrabutyje Žvėryne. Artėjant frontui prie Vilniaus, nutarta moksleivius evakuoti į Rusijos gilumą.
VORONEŽE
Ir vėl valdovas — kraugerys
Parengtą jam žmogieną ris
Ir karštą kraują gers,
Ir kol sulauks tokios dienos,
Kada paremtą žmogienos
Šalin jo sostą vers.
Vieną dieną Vilniaus bendrabučiuose gyve- nąntiems moksleiviams pranešta, jog norintieji toliau mokytis turį ruoštis vykti į Rusijos gilumą — į Voronežą. Ten būsianti specialiai lietuviams įsteigta gimnazija. Daugumai moksleivių buvo gaila nutraukti pradėtą mokslą. Kurie galėjo, pasitarė su tėvais, o tie, kurių tėviškės buvo jau užimtos vokiečių, be tėvų žinios turėjo apsispręsti. Susidarė keli šimtai norinčių važiuoti į Voronežą.
Geležinkelio stotyje moksleivius susodino į prekinius vagonus su dviejų aukštų gultais. Kiekviename vagone važiavo 40 žmonių. Traukinys ėjo pamažu, ilgai stoviniuodavo. Mat reikėdavo praleisti traukinius, vežusius į frontą kareivius, amuniciją. Atsitikdavo dar taip, kad garvežiui pritrūkus kuro, traukinys prastovėdavo kur pamiškėje po dvi tris paras. Tada berniukai imdavo kirvius, pjūklus ir traukdavo į mišką malkų. „Pašertas kuinas“ vėl pušku pušku pirmyn. Bet garvežys greit prarydavo malkas, ir mokiniams vėl reikėdavo su kirviais ir pjūklais traukti į mišką (168).;.
Vasara buvo šilta, orai gražūs, tad vagonų šildymu rūpintis neteko. Sustojus ešelonui, visi skubėdavo atstumti duris ir pasipildavo į lauką atsikvėpti. Kad ir vėžlio greitumu važiavo,,, vis dėlto per kelias savaites pasiekė Voronežą. Tenai, geležinkelio stotyje, jų ešeloną nustūmė kelioms dienoms į rezervinį kelią. Matyt, dar nebuvo paruoštos patalpos moksleiviams apgyvendinti (194).
1915 m. vasarą Voroneže karas beveik nebuvo jaučiamas. Maisto pakako. Krautuvėse buvo visko. Ir pabėgėlių iš pradžių ne per daugiausia. Bet rudenį jų privažiavo daugiau, nemaža ir lietuvių. Dalis pabėgėlių dirbo moksleivių bendrabučiuose virėjais, sargais, valytojais, vežėjais, kiti — bendrabučius aptarnaujančiose įstaigose — siuvykloje, skalbykloje. Geroką lietuvių pabėgėlių dalį; sudarė gimnazijos mokytojai, taip pat mokinių tėvai, kurie nenorėjo atsiskirti nuo savo vaikų (169).
Pirmomis dienomis vadinamajame Nikitino bendrabutyje moksleiviai buvo susikimšę kaip silkės statinėje: daugelis miegojo tiesiog ant grindų. Po kiek laiko pabėgėlių šelpimo komitetas atidarė dar du bendrabučius. Keldamiesi į naujus bendrabučius, mokiniai grupavosi: pažįstami iš atskirų gimnazijų arba pagal ideologines pažiūras artimesni norėjo kartu gyventi ir bendrauti. Aušrininkai apsigyveno Kinco bendrabutyje miesto pakraštyje, prie pat Voronežo upės. Tai buvo alaus gamyklos, patalpos. Prasidėjus karui ir uždraudus alkoholi- njus gėrimus, gamykla buvo uždaryta. Į tą bendrabutį pateko ir Janonis. Po kurio laiko iš jo mokinius perkėlė į kitus bendrabučius. Janonis pateko į vadinamąjį Gruzavos bendrabutį, gavo nedidelį kambarį fligelyje; gyveno kartu su Telšių gimnazijos mokiniu Juozu Butkum, irgi jaunu poetu, pasirašinėjusiu Butkų Juze.
Ir tikrai — atvykusiems į Voronežą lietuviams moksleiviams buvo įsteigta speciali gimnazija, pavadinta Martyno Yčo vardu. Mat M. Yčas buvo caro Dūmos atstovas ir nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo organizacijų veikėjas. Jis išsirūpino leidimą šiai gimnazijai atidaryti. Mokytojų personalo branduolį sudarė buvusieji Vilkaviškio gimnazijos mokytojai ir direktorius P. Slaščevs- kis. Atsirado ir naujų mokytojų, iš jų lietuviai: J. Balčikonis, J. Jablonskis, P. Mašiotas, K. Šakenis, J. Šepetys, M. Šikšnys, J. Špokevičius, B. Untulis, Z. Žemaitis. Buvo mokoma rusų kalba, tik viena pamoka per savaitę buvo lietuvių kalbos; ją dėstė J. Jablonskis. Mokiniai mokėsi vakarinėje pamainoje rusų gimnazijos patalpose.
Janonis ir čia mokėsi pavyzdingai. Rusų literatūros istoriją dėstė pažangus mokytojas, pats mėgęs literatūrą ir sugebėjęs mokinius ja sudominti. Jis kartą uždavė mokiniams rašomąjį darbą. Tema buvo iš senosios rusų literatūros. Kaip prisimena klasės draugas J. Norkus, Janonis rašyti neskubėjo. Iš pradžių vartaliojo rankoje plunksnakotį, susimąstęs kažkur žiūrėjo, atrodė, lyg stengėsi ką prisiminti. Paskui pasilenkęs ėmė iš lėto, sakinys po sakinio rašyti, vis atitraukdamas nuo sąsiuvinio akis, vis galvodamas. Jis nedaug teparašė — vos porą puslapių, o kiti draugai pripliekė po keturis, penkis ir tuo gyrėsi, net didžiavosi. Ir visi mokiniai labai nustebo, kai po savaitės mokytojas, grąžindamas sąsiuvinius, tik vieno Janonio rašinį iš visų išskyrė kaip turiningą, gerą ir net čia pat klasėje paskaitė.
— Nedaug parašyta, bet sumaniai, — pagyrė mokytojas.— Matyti, kad rašyta žmogaus su galva.
Kaip anksčiau, prieš karą, taip ir dabar, karo metu, moksleiviai neužmiršo organizacinės veiklos. Ir ateitininkai, ir aušrininkai rūpinosi savo organizacijų atkūrimu. Bet pirmiau reikėjo susipažinti, suartėti, nes mokiniai buvo iš įvairių vietų; daugiausia iš Marijampolės, Vilkaviškio gimnazijų — mat Užnemunė pirmiausia buvo vokiečių okupuota. Janonis netrukus užmezgė ryšius su aušrininkais: turėjo pažįstamų iš ankstesniųjų susitikimų, konferencijų. Jis kaip tik parodė daug iniciatyvos atkuriant aušrininkų organizaciją Voroneže. Janonis tikėjosi, kad remiant kitiems draugams pavyks aušrininkus pasukti marksistine linkme.
Susirinkimams tinkamos patalpos bendrabutyje nebuvo. Paprastai rinkdavosi kuriame didesniame kambaryje. Aušrininkai savo organizaciją taip sutvarkė: kiekvienas bendrabutis sudaro po vieną ar po kelias pirmines kuopeles, kurioms vadovauja centro kuopa iš pirminių kuopelių atstovų ir nuolatinio trijų asmenų prezidiumo. Janonis buvo išrinktas į prezidiumą ir į hektografuoto laikraštėlio „Sūkurys“ redakciją. Sustojus „Aušrinei“, norėta leisti bent tokį laikraštėlį. Spalio pradžioje Voronežo lietuvių aušrininkų organizacijoje buvo 117 narių, vėliau jų padaugėjo iki 160 (188).
Daug gausesnė buvo klerikalinė ateitininkų organizacija. Ją globojo gimnazijos kapelionas ir pats nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo komiteto įgaliotinis, bendrabučių administratorius kunigas
Olšauskas. Jis ir jo statytiniai bendrabučių prievaizdai terorizavo pažangiųjų pažiūrų moksleivius: versdavo eiti į bažnyčią, bendrabučiuose kalbėti poterius; neklausančius šalindavo iš bendrabučių.
Prievaizdai gyveno čia pat bendrabutyje, užimdami pagal šeimos gausumą po vieną du kambarius. Jie turėjo1, žiūrėti tvarkos, taip pat aprūpinti moksleivius drabužiais, baltiniais, vadovėliais, maistu. Bendrabučiuose pažangieji moksleiviai su prievaizdais neretai kivirčydavosi. Ėmė blogėti maistas valgykloje. Plito kalbos, kad dėl to kaltas K. Olšauskas, piktnaudžiaujantis gaunamomis lėšomis. Bendrabučio valgyklai būdavo pristatomi sugedę produktai, kuriuos reikėtų išmesti, o ne žmonėms į stalą duoti. Mokiniai pradėjo bruzdėti. Valgykloje sušauktas susirinkimas. Jame mokiniai kalbėjo apie trūkumus bendrabučiuose. Kai kurie siūlė priimti rezoliuciją, smerkiančią _K. Olšausko darbus. Ateitininkai rezoliucijoje siūlė nekelti jokių reikalavimų, nes esą mokiniai tegali prašyti, o ne reikalauti (172—173).
Aušrininkų kalbėtojai nesutiko su ateitininkų siūlomu nuolankumu. Prabilo ir Janonis. Jis kalbėjo nesikarščiuodamas kaip kiti. Jo balsas buvo neskarnbus, bet salė liovėsi ūžusi, visi pritilo, atidžiai klausėsi. Janonis smarkiai kritikavo ateitininkus, apibūdino juos kaip pataikūnus, kvietė moksleiviją ieškoti kitų kelių, kovoti dėl savo teisių. Jis įrodinėjo, kad moksleiviai neturį leisti visokiems ponams komitetininkams eikvoti moksleiviams skiriamų lėšų. Tie ponai paskirti moksleiviais rūpintis,’ o ne juos skriausti (173—174).
Moksleivių bruzdėjimas grėsė virsti dideliu skandalu. Todėl į Voronežą atvyko pats draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto pirmininkas M. Yčas. Ta proga moksleiviai nusiuntė pas jį delegaciją, kuri visų vardu įteikė reikalavimus. Redaguojant reikalavimus, vienas kitas delegacijos narys ėmė abejoti, ar užpykęs dėl skundų Olšauskas ne užkraus dar didesnio jungo, nes jiedu vienas nuo kito nesiskiria. Janonis griežtai pasisakė prieš svyravimus ir pareiškė:!
— Tai nors istorijai dokumentas liks (191).
Yčas moksleivių delegaciją priėmė. Jai vadovavo ir reikalavimus išdėstė žodžiu ir juos raštu įteikė Janonis. M. Yčas davė šiokių tokių pažadų. Būdamas biržietis ir reformatas, jis pažinojo Janonį. Iš pradžių klausė, kaip sveikata, ar turįs žinių apie namiškius, bet Janonis nieko neatsakė, o kalbėjo apie moksleivių reikalavimus. M. Yčas dar kalbino bendradarbiauti jo leidžiamajame laikraštyje „Lietuvių balsas“, žadėjo mokėti honorarą. Paskiau Janonis jam raštu atsakė: „Gabumų Šilingo ar Šeiniaus neturiu, bet ir nemoku taip daryt, kaip daro „grynos poezijos“ apaštalai iš „Baro“: rašyt vis viena kam (bil būtų jis stipriu). Žadi mokėt,— tai kas: nejaugi ir tikrai tikiesi visa tai gaut už pinigus? Tiesa, gal „grynas menas“ taip pigus, kad perkama skambiais? Juk ne visi arai. Bet esti ir tokių žmonių, kurie da nuo pirklių idėjomis prekiauti neišmoko“.
Šiauliuose ir Voroneže mokydamasis, Janonis gaudavo iš „Žiburėlio“ draugijos nedidelę stipendiją ir šiaip taip vertėsi.
Dalyvaudamas aušrininkų organizacijoje, Janonis vis buvo nepatenkintas jos kryptimi. Gavus rankraščių, prasidėjo sumanyto hektografuoto leidinio „Sūkurys“ redagavimas. Peržiūrėdami medžiagą, redakcijos nariai ėmė nesutarti. Daugiausia užkliuvo straipsniai, liečiantys aušrininkų pasaulėžiūros pagrindus. Janonis įtikinėjo kitus du narius — V. Serbentą ir Butkų Juzę, — kad aušrininkus reikia vesti mokslinio socializmo keliu, priartinti prie partijos. Ypač daug ginčų kilo dėl vedamojo straipsnio „Mūsų kelias“. Redakcijos diskusijos greitai persikėlė į aušrininkų centro kuopos prezidiumą ir pirmines kuopeles. Daugumas aušrininkų Janonio neparėmė. Tada jis išėjo iš „Sūkurio“ redakcijos ir atsiėmė savo rankraščius (189).
Buvo sušauktas visų aušrininkų susirinkimas.
Į tą susirinkimą atėjo nemaža mokinių, kurie dar nebuvo aušrininkai, bet jau draugų kviečiami į organizaciją stoti. Todėl vienas aušrininkų teoretikų išdėstė organizacijos principus. Pradėjo nuo sąžinės laisvės, o jos niekas negali varžyti, aiškino politines* demokratų pažiūras, kalbėjo apie demokratinę santvarką, politines piliečių laisves, ypač visur pabrėždamas asmenybės vaidmenį. Asmenybės primatas — tai kertinis aušrininkų pasaulėžiūros akmuo. Viskas atrodė puiku — nei pridėti, nei atimti.
Staiga paprašo žodžio J anonis. Susirinkimo dalyviai manė, kad jis esąs toks pat aušrininkas, kaip kilti kalbėjusieji. Manė, kad Janonis nori ko nors paklausti ar ką pridurti prie girdėtų aiškinimų.
— O kokie gi aušrininkų galutiniai siekimai?
– Kokios visuomeninės santvarkos jie siekia? — paklausė Janonis.
– Demokratinės santvarkos, — atsakė pagrindinis kalbėtojas.
Tada Janonis iš lėto pradėjo:
– Draugas gyrė demokratizmą, demokratus.. Bet ar daug dabar nė demokratų? Ir rusų kadetai sakosi esą demokratai, ir net mūsiškiai klerikalai sakosi esą demokratai, bet vis dėlto- jie yra monarchinės santvarkos ramsčiai. Jie nenori panaikinti dabartinės visuomeninės bei politinės santvarkos, kuriai esant galingieji išnaudoja silpnuosius ir pavergtuosius. Mes turime siekti socialistinės santvarkos, o jai įgyvendinti turime aukoti atskirų asmenų interesus. Ir kapitalistai, ir net klerikalai sakosi reikalaują, sąžinės laisvės, bet jąja dar nepanaikinsime socialinės nelygybės. Aušrininkų tikslai — nebaigti, negalutiniai. Tai tik paprastas liberalizmas-— ir daugiau nieko. Mes turime aiškiai pasakyti,, jog kovosime už socialistinės santvarkos įgyvendinimą.
Janonio kalba susirinkusiems buvo staigmena, padarė didelį įspūdį. Aušrininkų šulai nesusigriebė, kaip ją atremti. Ėmė karščiuotis. Janonis įsitraukė į ginčus, kalbėjo gyviau ir griežčiau. Pagaliau jis pasiūlė sukurti naują moksleivių organizaciją, taip pat lavinimosi pobūdžio, bet turinčią aiškius politinius siekimus. Po to pareiškimo Janonis demonstratyviai iš susirinkimo išėjo, juo pasekė dar apie dešimt moksleivių. Taigi Janonis jau kelintą kartą skaldė aušrininkus. Lig tol buvo žinomos dvi moksleivių organizacijos, dabar atsirado trečia.
Artimiausią sekmadienį priešpiet įvyko visuomenininkų kuopelės steigiamasis susirinkimas. Ankštame Janonio kambarėlyje susirinko jau devyniolika moksleivių. Susėdo kur kam pakliuvo, daugiausia ant lovų. Susirinkime kalbėjo bemaž vienas Janonis. Kiti tepritarė atskirais trumpais pasisakymais, pasiūlymais. Janonis populiariai išdėstė pagrindinius marksizmo principus, ragino neatsilikti nuo revoliucinio šalies gyvenimo, dalyvauti darbininkų klasės kovoje. Jis priminė kylantį darbininkų judėjimą prieš žmogžudišką karą. Kuopelė turinti padėti suprasti marksizmo ir socialdemokratijos idėjas, nariai privalą skaityti atitinkamą literatūrą, kurios žadėjo pats parūpinti iš vietinio rusų marksistinio moksleivių būrelio. Naudodamiesi marksistine literatūra, patys ketino rašyti referatus.
Rašytojas B. Pranskus-Žalionis, prisimindamas Voronežo laikus, teigia, kad Janonis tada savo žiniomis, išsilavinimu, apsiskaitymu, marksizmo pažinimu buvęs visa galva aukštesnis už kitus, net ir aukštesniųjų klasių draugus.
„Man irgi Janonis rodėsi nepasiekiamas išminčius,— rašo B. Pranskus-Žalionis,— jis veikė mane ne tik savo referatų ir kalbų turiniu, bet ir visa savo asmenybe, savo iškalbingumu, tam tikru paslaptingumu. Atrodė, kad tai, ką jis pasakoja mums, ką jis veikia mūsų tarpe-—tai yra tik nežymi dalis visos jo veiklos, kad daug kas iš jo veiklos mums, eiliniams kuopelės nariams, yra nežinoma, ir galbūt apie ją mes neturime žinoti“.
Netrukus kilo mintis leisti bent ranka rašomą laikraštėlį, pavadintą „Atžala“. Pirmajam „Atžalos“ numeriui Janonis parašė vedamąjį, kuriame, svarbiausia, pažymėjo naują revoliucinio judėjimo Rusijoje pakilimą ir išreiškė tikėjimą būsima revoliucija.
„Rusijos darbininkų judėjimas, nors ir slopinamas, atgijo; nors ir varžomas, auga, plečiasi, įtraukia į save naujas minias, — ir greit ateis laikas, kada jo laisvos bangos galutinai sutriuškins jau kartą braškėjusį absoliutizmo ledą. Pervarta arti; jti už durų. Kol kas ji slepiasi, bet kiekvieną dieną gali išeiti aikštėn; kiekvieną valandą raudona sukilimo pašvaistė gali nušviesti platųjį Rusijos dangų. Mes turime būti prie tos pervartos prisirengę“.
Toliau jis kritikuoja aušrininkus, į gyvenimą žiūrinčius pro patriotinius buržuazijos akinius. „Mes einame kitu keliu, — rašė Janonis.’—Vadovą ujanti mūs gairė — socializmas. Kitokių gairių mes neturime“.
Šiame straipsnyje, taip pat ir kitame — „Moksleivijos srovės“ — Janonis visuomenininkų būrelį vadina visuomenės demokratais. „Atžaloje“ dar buvo įdėti trys jo eilėraščiai ir prozos vaizdelis.
1916 m. pradžioje Janonis dėl nepalankios atmosferos gimnazijoje nusprendė iš Voronežo išvykti į tuometinę Rusijos sostinę —Petrogradą. Dideliame mieste lengviau pasislėpti, būti ne taip pastebimam. Išvykdamas pažadėjo voronežiečių visuomenininkų neužmiršti. Pirmasis „Atžalos“ numeris pasirodė jam jau išvykus. Draugus jis ragino ir toliau leisti tą laikraštėlį, žadėjo atsiųsti medžiagos antrajam numeriui.
PETROGRADE
Pasilsėti da ne laikas.
Tai da tik kovos pradžia.
Nors jau dreba, bet da laikos
Biurokratinė valdžia.
Palyginti neilgai Voroneže Janonis gyveno, bet nuveikė daug, paliko ryškių pėdsakų. Atvykęs į Petrogradą, Įstojo į gimnaziją tęsti mokslo ir tuoj pat ieškojo draugų,; su kuriais galėtų toliau dalyvauti visuomeninėje politinėje veikloje. Pasirodė, kad čia buvo susiorganizavęs ne vienas slaptas socialistinis būrelis. Jiems priklausė studentai, moksleiviai, darbininkai, tarnautojai. Vienas jų vadinosi „Skardas“. Į tą būrelį įstojo Janonis. Būrelių susirinkimuose, kaip ir Voroneže, buvo skaitomi referatai. Janonis iš pat pradžių nebuvo vien stebėtojas, klausytojas. Jis skaitė įvairiomis temomis referatus, aktyviai svarstydavo kitų draugų darbus.
Ėjo antri karo metai. Sostinės gyvenimas iš paviršiaus žiūrint plaukė įprastine tėkme. Tiktai iš frontų gaunami laiškai apie nepasisekimus, kad ir šykštūs, cenzūros apkarpyti laikraščių pranešimai liudijo, jog valdiškų patriotų kurstomas entuziazmas neturi realaus pagrindo. Parduotuvėse ėmė trūkti prekių, ypač maisto produktų, viskas ėmė brangti. Gyventojai nerimavo. Tiek asmeniniuose pokalbiuose, tiek slaptuose susirinkimuose kildavo klausimai — kas bus toliau, kada pagaliau baigsis karas ir kuo jis baigsis? Pažangaus nusistatymo žmonės pranašavo, jog šis karas, jo nesėkmė: sugriaus Rusijos patvaldystę, todėl reikia galvoti apie naują santvarką, apie tokią, kurioje nebūtų išnaudojimo, kurioje nebūtų skriaudžiamos atskiros tautos.
Daugumai Petrograde veikusių socialistinių lietuvių kuopelių vadovavo liaudininkai. Netrukus ir čionai, kaip ir Voroneže, prasidėjo skilimas. Ir čia Janonis ėmėsi demaskuoti įvairius smulkiaburžuazinius veikėjus, propaguodamas marksistinį kovos kelią. Petrograde buvo palankesnė dirva veikti tarp darbininkų — čia jų buvo kur kas daugiau negu Voroneže.
Atsidūręs Petrograde, Janonis tebepalaikė ryšius su voronežiečiais draugais. Kaip buvo žadėjęs, pasiuntė savo naujų kūrinių „Atžalos“ antram numeriui. Baigiantis 1915—1916 mokslo metams, Voronežo visuomenininkai gavo iš jo kvietimą atsiųsti atstovą į slaptą pažangiųjų moksleivių suvažiavimą Maskvoje birželio mėnesį. Voronežie- čiai pasiuntė Joną Norkų. Be to, Janonis prašė, kad atstovas atvažiuotų porą dienų anksčiau, nes prieš suvažiavimą būsiąs marksistinės moksleivijos atstovų pasitarimas, kur reikėtų prieiti prie vienos nuomonės.
Moksleivių marksistų pasitarime papunkčiui buvo apsvarstyti tie klausimai, kurie numatyti bendrojo moksleivių suvažiavimo darbų tvarkoje. Visais darbotvarkės punktais priimti nutarimai. Pasitarime būta kai kuriais klausimais dvejopų nusistatymų: menševikiškojo ir bolševikiškojo. Reikėjo tik stebėtis, kaip Janonis, tebaigęs 7 gimnazijos klases, sugebėjo diskutuoti su bebaigiančiais aukštąsias mokyklas studentais,, kaip tvirtai gynė revoliucines socialdemokratijos pažiūras.
Perėjęs į VIII klasę, Janonis įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų (bolševikų)’ partiją, buvo išrinktas Lietuvių rajono komiteto nariu. Petrograde Janonis turėjo draugų autoritetą. Bolševikų partijos lietuvių sekcija suorganizavo darbininkų politinio lavinimosi būrelį. Daugumą šio būrelio narių sudarė Vyborgo rajono metalo įmonės darbininkai. Susirinkimuose buvo skaitomi referatai. Juos skaitydavo ir Janonis. Jisai labai aiškiai ir vaizdingai mokėjo išdėstyti, kaip kapitalistai išnaudoja darbininkus.
Netruko Janonių susidomėti slaptoji policija: jį sekė, o 1916 m. gruodžio 12 d. kambaryje padarė kratą. Po kratos Janonį ir kartu su juo gyvenusį penktos klasės mokinį suėmė ir uždarė vadinamajame Kryžių, kalėjime. Čia jis buvo laikomas vienutėje žiauriomis sąlygomis.
Laisvėje likusieji draugai stengėsi Janoniui padėti — pristatyti maisto į kalėjimą. Buvo renkamos aukos. Bet suimtųjų radosi ne vienas. Nelengva surinkti pinigų. Kiti ir baiminosi aukoti. Ypač juo rūpinosi Elena Tautkaitė (vėliau — V. Kapsuko žmona). Ji pardavė savo dideles gražias kasas ir, gavusi už jas ‘tris rublius, nusiuntė Janoniui į kalėjimą maisto.
Paleistas iš kalėjimo, Janonis iš Petrogrado išvyko į Dorpatą, susitiko su K. Požėla ir V. Rekašium. Jų padedamas vyko į Rusijos pietus, bet traukinyje buvo vėl suimtas ir uždarytas Vitebsko kalėjime.
Įvyko Vasario revoliucija. Buvo nuverstas carizmas. Susidarė Laikinoji vyriausybė. Kartu su kitais politiniais kaliniais išėjo į laisvę ir Janonis.
Gatvėje juos sutiko žmonių minia, sveikinusi carinės savivalės aukas.
Petrograde draugai, pamatę Janonį nepaprastai sublogusį, smarkiai kosintį, siūlė pailsėti, bet jis nesutiko. Sutrukdytas mokslas — reikia baigti gimnaziją. O kur dar darbas partijoje!
Po revoliucijos grįžo iš kalėjimų, iš Sibiro tremties daug politinių veikėjų, tarp jų ir bolševikas Zigmas Aleksa-Angarietis. Su juo Janonis susibičiuliavo, apsigyveno viename kambaryje.
Petrogradas dabar buvo nebe tas, kokį Janonis paliko. Mieste kasdien demonstracijos su raudonomis vėliavomis, susirinkimai, mitingai. Lietuviai bolševikai pradėjo leisti partijos organą „Tiesą“. Janonis ima dirbti redakcijoje. Pats rašo, rūpinasi laikraščio platinimu, lėšų jo leidimui rinkimu.
Balandžio 3 d. vėlų vakarą iš užsienio į Rusiją, į Petrogradą grįžta V. Leninas. Suomijos geležinkelio stotyje darbininkai, kareiviai ir jūreiviai surengia iškilmingą sutikimą. Toje mindoje-—ir Janonis. Aikštėje priešais stotį V. Leninas nuo šarvuočio sako kalbą, sveikindamas Rusijos revoliucinį proletariatą ir revoliucinę Rusijos kariuomenę, sugebėjusią ne tik išvaduoti Rusiją iš carinio despotizmo, bet ir padariusius pradžią socialinei revoliucijai tarptautiniu mastu.
Netrukus įvyksta bolševikų partijos konferencija. Joje dalyvavo ir Janonis kaip lietuvių socialistų sąjungos Amerikoje organo „Kova“ korespondentas.
Petrogradas džiūgavo. Rusijos proletariatas rengėsi naujiems mūšiams — socialistinei revoliucijai.
Tačiau Janonio gyvybinės jėgos seko. Draugai pastebėjo jį kasdien blogstant: įsigalėjusi džiova griovė vargingo gyvenimo ir kalėjimų nusilpnintą organizmą. Bet jis vis tiek dirbo: rašė, kalbėjo susirinkimuose, tvarkė partijos reikalus. Be to, lankė gimnaziją ir pavasarį išlaikė brandos egzaminus.
Janonis buvo uždaro būdo, nemėgo dalytis su kitais savo sunkiais išgyvenimais, juo labiau skųstis. Kai liga vis labiau spaudė, jis, nenorėdamas būti kitiems našta, ryžosi nutraukti gyvybės siūlą. Ir štai draugus pasiekė šiurpi žinia: gegužės 30 d. Janonis, pusiaukelėje tarp Petrogrado ir Carskoje Selo (dabar Puškinas) puolęs po traukiniu, baigė savo gyvenimą.
Baigti gyvenimą poetas, matyt, rengėsi sąmoningai, nes prieš tai parašė laišką, taip pat eilėraštį lotyniška antrašte „Avė, vita, moriturus te salutat!“ (Sveikas, gyvenime, mirsiantysis tave sveikina!“).
Laiške kovos draugams Janonis rašė, jog nelemtas likimas sulaužęs sveikatą ir jis negalįs toliau dirbti. Čia taip pat išreiškė tikėjimą socialistinės revoliucijos pergale ir naujo, socialistinio pasaulio sukūrimu: „Dvasia ir aš jame gyvenau. Paskutinė mano mintis — tai prisiminimas, kad jau atsiranda ženklų, rodančių, kad socializmas jau pradeda vykdytis ir kad jokia mūsų gadynės vaidentuvė negali įsivaizdinti tų įstabių visuomenės ir asmens išorinio ir vidujinio gyvenimo permainų, kurios paseks pilną socializmo tvarkos įvykinimą. Linksmu šypsuliu sveikinu jus, sakydamas: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinė socialdemokratija!“
Visa dvasia su jąja buvęs, jūsų draugas
Jul. Janonis“.
Nedidelis petrogradieoių lietuvių būrelis palydėjo savo draugą Julių Janonį į Carskoje Selo kapines. „Tiesos“ 9-ajame numeryje buvo įdėtas V. Rekašiaus eilėraštis „Ant Janonio kapo“. Štai du pirmieji jo posmai:
Vargų ir ligos nukankintas,
Užmerkei akis amžinai…
Tu mūsų idėjos pulkelį
Kaip skaisti gėlė dabinai!Jau slinksta patamsio šešėliai,
Ir laisvės jau aušta rytai,—
Per anksti, dienos neišvydęs,
Kaip žiedas jautrus nuvytai!
KAI LAISVĖS RYTAS ŠVITO…
Ar regėjai Naujo Ryto rausvą varsą?
Ar girdėjai iškilmingą varpo garsą?
Ar girdėjai pilną džiaugsmo laisvės dainą?
Juk tai Rytas, Naujas Rytas eina!
Naujas darbininkų judėjimo pakilimas Rusijoje galutinai suformavo Janonį kaip revoliucinį proletariato dainių. Maždaug nuo 1914 m. krinta į akis naujas Janonio poezijos turinys. Vietoj aimanuojančio, besiskundžiančio aš jo poezijoje iškyla kolektyvas. Poetas kenčia su engiamaisiais darbo žmonėmis, trokšta jiems padėti. Jis pasiryžta eiti su varguoliais ir būti jų kovos dainiumi:
Dainius netroško laurų vainiko.
Dainius netroško meilės skaistuolių.
Jis tenorėjo trečio dalyko:
Žengt su vargdieniais, būt prie varguolių.„“Ateities dainius“
To meto eilėraščiuose vis dažniau iškyla klasinių prieštaravimų, socialinės nelygybės, išnaudojimo kapitalistinėje visuomenėje motyvai. Antai „Kumečio dainos“ herojus jau supranta savo sunkaus darbo reikšmę, žino, jog ponas be jo negalėtų gyventi — tik darbo žmonės krauna ponams turtus:
Kiek jau priariau vagų!
Gal tiek pat, kiek man vargų!
Trauk, bėruti, trauk greičiau!
Ponui rūmus pastačiau.
Miesto darbininkai, vos prašvitus rytui, skuba per miegantį miestą į fabrikus, gamyklas, dirbtuves. Jie fabrikantams ir dirbtuvių savininkams taip pat kuria dideles vertybes, nors patys skursta:
Belaimiai, kas traukia neturto keliu:
Juo pradeda eiti mažu vaikeliu
Ir eina kasdien lig senatvės.
„Darbo kariuomenė“
Poeto skausmas susilieja su milijonų darbininkų skausmais. Šiurpį kapitalistinė tikrovė poetą sukrečia iki širdies gelmių, verčia jį giliai susimąstyti, padaryti apibendrinančias išvadas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Ar tu matei?“ piešiamas baisus carizmo reakcijos siautėjimo paveikslas: kazokai rimbais vaiko alkaną minią ir nusėja gatvę lavonais. Todėl poetas savo asmeninės kančios nebelaiko skaudžia:
Dabar gi supratau, kad mano
Kančia — tai tik kančios šešėlis,
Kad mano skurdas — lašelėlis
Prieš visą skurdo okeaną.
O aš mačiau!..
Janonis ragina kovoti su priespauda, skurdu ir patsai nori prisidėti prie tos kovos. Kad nusikratytų skurdo, kad galėtų kitą išvaduoti iš nelaimių ir vargų, poetas sakosi galįs atiduoti pusę amžiaus (,.Skurdas“). Eilėraštyje „Bedarbis“ regime būdingą kapitalistinės sistemos vaizdą: prie dirbtuvių stoviniuoja bedarbiai, laukdami, kad juos priimtų į darbą. Parėjusio į namus, į „kampą“, bedarbio laukiantis alkanas vaikas klausia: „Tėtyt, ar pavyko?1′ Ir ką jam atsakyti — juk darbo vėl negavo. Taip trumpame keturių posmų eilėraštyje poetas jaudinančiai pavaizdavo kapitalistinės sistemos rykštę — nedarbą.
„Kalvyje“ skamba grūmojimas visiems išnaudotojams ir dykaduoniams. Kalvio lūpomis pranašaujama revoliucija („Kai vargdieniai visi iš nagų jums išspruks…“). „Kovotojų giesmėje“ Janonis agituoja darbininkus vieningai stoti į revoliucinę kovą, primena, kad kapitalistai bijo darbininkų klasės ir prieš ją dreba. Jis įrodinėja, kad tik per kovą galima pasiekti tikslą:
Kas vargo retežį nedrįsta numesti,
Tas laisvas niekuomet nebus;
Kas duodas lyg jautis papjauti nuvesti,—
Aršiausias neprietelis mūs.
Poetas nesitenkina bendrais kovos šūkiais. Eilėraštyje „Iš darbininko katekizmo“ jis išdėsto marksistines pažiūras į kapitalistinės santvarkos prieštaravimus, parodo, kodėl vieni žmonės skursta, o kiti skęsta turtuose. Poetas aiškina darbininkams tikrąsias jų skurdo priežastis ir pataria, kaip iš to skurdo išbristi:
Kodėl milijonai kankinas,
Kasdien skursdami prakaituoja?
Kodėl tie, kur turtą gamina,
Visuomet graudžiai aimanuoja?
Atsakymas trumpas ir suprantamas:
Todėl, kad storieji turtuoliai
Nežino, kur turtą bedėti…
Poetas sugriauna kunigų skleidžiamą mitą, esą dievas taip sutvarkęs, „kad ponai be darbo turtingi, vargdieniai gi mato tik juodą duonelę, nors dirbti netingi…“. Jis nurodo, kad
Žmogus nelygumą sutvėrė, .
Tad žmogų ir kaltinti reikia.
Kai įtikintas darbininkas klausia, „kaip iš neturto išbristi?“, „kaip būvis pagerint vargingas?“ — poetas aiškiai atsako:
Geruoju negausim mes nieko:
Mes laimę pasieksim per kovą;
Todėl negailėkime vieko:
Mums Marksas tebus už vadovą.
Eilėraštyje „Naujas Rytas“ poetas vaizduoja nepaprastai skaidrų ateities paveikslą. Tasai paveikslas labai tikroviškas, todėl eilėraščio posmai skamba kaip šūkis:
Ar girdėjai, kad jau vergas laisvas tapo?
Ar žinai, kad prie vergijos stovim kapo?
Jei žinai, tai trauk galingą laisvės dainą:
Te greičiau prakilnas Rytas eina!
„Ateities jutimas organiškai įsipynė į Janonio mintis ir jausmus, žymiai pakeitė tikrovės vertinimo mastelius— rašo V. Kubilius monografijoje „Julius Janonis“.— Kokia baisi bebūtų dabartis, gyvenimas; nesibaigia su šia diena, durtuvu ir kartuvėmis užslopinti procesai vyksta toliau; kas šiandien stipru ir galinga, rytoj virs dulkėmis; šiandien pažeminta ir beteisė klasė rytoj taps gyvenimo šeimininku. Jautriai pergyvendamas darbo žmonių tragediją, J. Janonis nedėjo ties ja paskutinio taško, o nejučiomis įvesdavo artėjančios revoliucijos perspektyvą, kuri jo eilėraščiuose iškilo kaip vienintelė išeitis prispaustiesiems“.
Janonis sušildė lietuvių literatūrą kaitria socialistinių idėjų ugnimi, kovinga marksizmo ideologija. Jau vien dėl to jis yra novatorius. Jo poezija, nors sukurta kapitalistinės santvarkos sąlygomis, reakcijos metais, yra kupina bolševikinio optimizmo. Poetas tikėjo, kad darbo žmonės išsivaduos iš kapitalistinės priespaudos ir jų ateitis bus šviesi, laiminga. Jis įžvalgiai matė, kad „į ateitį šviesią pasaulis jau tiesia ir lygina kelią per aukštį kalnų“, kad „minios vis eina, ir pergalės dainą dainuoja siekėjai šviesios ateities“ (eil. „Į ateitį šviesią“). Tokius posmus sukurti Janonį įkvėpė darbininkų revoliucinio judėjimo pakilimas.
Dar tvirtesnis tikėjimas darbininkų klasės jėga, dar nuoširdesnis šaukimas į revoliucinę kovą skamba eilėraštyje „Pūslėtosioms rankoms“. Čia iš dalies pakartojamos kitų Janonio eilėraščių mintys apie darbo žmogaus reikšmę. Poetas ragina sukilti prieš kapitalistus, sugriauti išnaudojimu pagrįstą santvarką:
Jūs bijot!? Bet ko gi? Dykūnų tik sauja,
O jūs — milijonai! Tai kam gi ta baimė!
Tiktai susitelkit!.. Juk to reikalauja
Ne vien pačių jūsų,— jūs kūdikių laimė.
Janonis geriausiuose savo eilėraščiuose ne tiktai atskleidė darbo žmogaus išnaudojimą kapitalistinės santvarkos sąlygomis, bet ir išryškino tą jėgą, kuri sudaužys pasenusią santvarką; gyvenimo tikrovę jis vaizdavo vadovaudamasis marksistine ideologija.
Janonis, kaip poetas ir revoliucinis kovotojas, augo kartu su Rusijoje kylančiu darbininkų klasės revoliuciniu judėjimu, idėjiškai subrendo veikiamas bolševikų partijos ir užsigrūdino partijos vadovaujamoje kovoje. Geriausius eilėraščius jis sukūrė savo revoliucinės veiklos laikotarpiu. Ir šie eilėraščiai skirti tai kovai stiprinti.
Niekas taip puikiai neatvaizdavo po 1905 metų siautėjusios reakcijos, kaip Janonis savo „Atžalose“. „Kiek kartų aš skaičiau „Atžalas“,— rašo V. Kapsukas,— visuomet jomis gėrėjausi. Ir, manau, gėrėjosi ir gėrisi jomis kiekvienas kovotojas, pergyvenęs tuos juodosios reakcijos metus“. Vos keliomis eilutėmis poetas sugebėjo sukurti reakcijos laikotarpio vaizdą:
Vien šikšnosparniai slaptingi
Ties kelmyne sukinėjos;
Vien apuokai bei pelėdos
Sukė gūžtas ir perėjos.
Atrodė, kad jau niekada revoliucija ne bepakils po tokių skaudžių smūgių. Tačiau revoliucinės jėgos atsigavo, prasidėjo naujas revoliucinis pakilimas, kurį Janonis alegoriškai palygina su iškirsto, sunaikinto miško atžalomis;
Bet, aure! Tas plikas plotas,
Kur tik vėjo sukinėtas,
Vėl atgijo, vėl jau žalias,
Vėl jau atžalų prisėtas!..
Tikėjimą „atžalų“ gajumu poetui įkvėpė dialektinis požiūris į istorinių įvykių raidą, marksistinė pasaulėžiūra. Janonis gerai suprato Rusijos proletariato vaidmenį kovoje su carizmu. Nebaigtame eilėraštyje „Kelkis, Rusija!“ jis ragina Rusiją keltis, ištraukti kardą ir jo nepadėti tol, kol priešai bus nugalėti;
Tegu nuo tos dienos, kada juodai žaliais
Liūdnumo ir vilties žiedais papuoš kapus,—
Nelaimių ir vargų ant žemės nebebus:
Vien laimės saulė švies auksiniais spinduliais.
Janonio nepatenkino buržuazinė demokratinė revoliucija. Jis griežtai kritikavo Kerenskio valdžią, revoliucijos slopintoją. Poetas drauge su bolševikų partija kovojo dėl socialistinės revoliucijos, dėl Tarybų valdžios. Savo priešmirtiniame, atsisveikinimo eilėraštyje „Avė, Vita, moriturus te sa- lutat!“ poetas gailisi, kad turi pirma laiko jaunas žūti, nešdamasis į šaltą kapą ateities žygius ir meilę „to plataus, dailaus pasaulio, ką it pumpuras da sprogsta“.
Poetas įtikėjo nauja, socialistine revoliucija ir socialistinės santvarkos pergale. Šį revoliucinio optimizmo, gyvybinės jėgos ir stipriai išgyvento poetinio grožio kupiną sveikinimą socialistiniam pasauliui jis pakartojo ir priešmirtiniame laiške partijos draugams. Poeto viltys netrukus išsipildė: Didžiojoje Spalio socialistinėje revoliucijoje laimėjo’ Rusijos darbo žmonės, ir prasidėjo nauja žmonijos istorijos era.
Prasidėjus karui, apmirus kultūriniam gyvenimui, padidėjus carinei priespaudai, Janonis buvo palyginti ne toks produktyvus kūrėjas. Svarbiausia, sustojus „Vilniai“ ir daugeliui kiek pažangesnių laikraščių, nebuvo kur spausdinti eilėraščių. Todėl jis siuntinėjo savo eilėraščius V. Kapsuko redaguojamai ir Amerikoje leidžiamai „Naujajai gadynei“, „Kovai“. Keliuose karo tematikos eilėraščiuose poetas vaizduoja karo sukeltas nelaimes, karo pabėgėlių vargus;
Keliais, pilnais raitelių,
Nuskarę žmonės traukia,
Klumpoja iki kelių,
Nelaukta susilaukę.Maknoja vyrai, bobos,
Vaikai, net purvas teška,
O užpakalyj trobos
Apleistosios jau pleška…„Pabėgėliai“
Janonis labai jautriai ir su užuojauta žiūrėjo į traukiančią kariuomenę. Jį nustebino nematytas reginys — nuvargę kareiviai, niūriai žengdami, ,,dainavo pilną šauksmo karo dainą“:
Durtuvai, rodės, troškp priešo kraujo…
Ilgai žiūrėjau aš į reginį man naują,
Kaip žengiama mirtin ramiai ir pamažu.
Aplinkui visa buvo gi ramu, gražu…„Kariuomenei traukiant“
Kitame eilėraštyje poetas klausia, argi iš tikrųjų žmonės trokšta vieni kitų kraujo, ir atsako neigiamai:
Išvaikščiok Rusiją skersai ir išilgai
Nuo Čiukčių pussalio lig Nemuno vagos
Ir grįžęs pasakyk, ar daug tu sutikai
Žmonių, nenorinčių, netrokštančių taikos.„Išvaikščiok Rusiją skersai ir išilgai…“
Poetas buvo įsitikinęs, kad liaudis trokšta ramaus, taikaus gyvenimo. Karo tenori valdančioji klasė:
Nuliūdus Rusija, tik caras kraugerys
Neliūsta, kaip ir jo plėšrių tarnų būrys.
Kad juos pasotinus, per maža tų aukų.
Čia pasireiškia Janonio bolševikinės pažiūros į karą: jis smerkia imperialistinį karą ir ragina jį paversti pilietiniu.
Pirmojo pasaulinio karo įspūdžiai paskatino Janonį, parašyti poemą „Tarp siaučiančių marių“, kurioje bandoma pavaizduoti Napoleono išgyvenimus šv. Elenos saloje. Janonis prisimena Prancūzijos grobiamuosius karus ir savo poemoje tartum ieško jų ir pasaulinio 1914 m. karo panašumo. Poetas tartum norėjo perspėti, kad karo sukėlėjų likimas būsiąs panašus į Napoleono likimą. Poemoje sukurtas Įspūdingas audringos jūros vaizdas:
Tamsios putotos didžmario bangos
Velias ir lekia, auga ir rangos,
Šniokščia ir šiaušias, kyla ir kyla,
Veržias ant kranto, slūgsta ir grimzta,
Šiaušiasi naujos, šniokščia, nerimsta,
Tykšta ir tykšta, vis nenutyla.
Šio kūrinio veikėjo išgyvenimai ir prisiminimai siejami su banguojančios, audringos jūros vaizdais. Janonis Napoleono neidealizuoja, atvirkščiai — parodo jį kaip despotą, kuris išbraidžiojo kraujo jūras, kuris „pasaulį krauju pripildė“. Poemos tikslas — naujo pasaulinio karo sąlygomis ryškiu istoriniu pavyzdžiu parodyti visų karinių despotų likimą.
Janonis parašė ir dar vieną poemą — „Rudens vidunaktį 1906 m.“. Čia pavaizdavo 1905 m. revoliucijos nuslopinimą ir reakcijos siautėjimą, revoliucionierių priešinimąsi, jų ryžtą kovoti ligi galo, nebėgti iš kovos lauko „su bailio gėda kruvina“. Tačiau kovotojai uždaromi į kalėjimą, nužudomi. Ypač šiurpus poemos epizodas, kur sena motina išprotėja ir nusižudo, sužinojusi, kad jos sūnus, Mintaujos darbininkas Maulis, nužudytas. Bet poetas tiki, kad po to „nedienos“ meto turėsiąs išaušti „Naujas Rytas“ — nauja revoliucija.
…Viena viltis,
Kad viskas eina, tad praeis
Ir ši bešvyturė naktis.
Ir tamsios jėgos su nakčia
Praeis tikrai…
Poema „Rudens vidunakitį 1906 m.“ — realistinis kūrinys, jos vaizdai apibendrina revoliucinę kovą.
Janonio poezijoje nemaža gamtos tematikos eilėraščių. Labai dažnai jo gamtinė lyrika, gamtos vaizdai yra priemonė išreikšti liūdesiui arba veržimuisi į šviesą ir laimę. Neretai jie yra tik fonas, kuriame piešiami kaimo žmogaus darbo ir buities paveikslai. Trumpame dviejų posmų eilėraštyje „Žiemos keliu“ poetas piešia plastišką žiemos vaizdą:
Sustingusi žemės krūtinė baltuoja,
Iš aukšto gi šypsos šaltasis mėnulis,
Lyg juokias iš žemės. Viskas jau suguląs,
Tik vėjas benamis klajodams dejuoja.
Antram šio eilėraščio posmui suteikiamas socialinis atspalvis. Žiemos keliu važiuoja keleivis, kuris supasi „į seną rudinę ir ilgis pastogės“, o jo „milto nematęs šarmotas kulniukas vos kojas kilnoja“.
Didžiausio raiškumo ir meniškumo Janonis pasiekė eilėraščiuose, kur gamtos vaizdai susipynę su darbo žmonių gyvenimu ir buitimi, rodo paties poeto skurdžių vaikystės dienų išgyvenimus ir atsiminimus. Tai eilėraščiai „Rudenį“, „Žiemos rytas“, „Pavasaris“, „Pirmas sniegas“. Čia randame originalių palyginimų, išplėstų metaforų, atspindinčių to laikotarpio politinės ir socialinės aplinkos vaizdus:
Medžiai stovi be kepurių
It prieš antstolį valstiečiai.„Rudenį“
Poetas, kaip ir kapitalistų išnaudojamas, skurdo bei vargo prislėgtas darbininkas ar darbo valstietis, negali vien tik gėrėtis gamtos grožiu — gamtos fone vaizduoja skurdą, vargus. Antai eilėraštyje „Tyli drama“ piešiama graži naktis, kai žvaigždutės spindi ir plaukia muzikos garsai“; bet šiuo grožiu negali džiaugtis ir gėrėtis vargų prispaustas bedarbis.
Didingi, gražūs gamtos vaizdai jaudino poetą. Iš jų jis sėmėsi naujų jėgų kovai. Klaikiais karo metais Janonį ramina ir įkvepia žiemos peizažas. Jam „lyg vaikui vėl ramu ir miela“:
Ir vėl jau aš galiu svajoti ir kovot,
Kovot už laimės auštantį rytojų,
Ir vėl jau aš galiu sunkių vargų nebot
Ir stengtis padaryt iš žemės skaistų rojų.„Žiemos rytas“
Daugelis Janonio eilėraščių turi savotišką fabulą. Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Atžalos“, „Tyli drama“, „Bedarbis“ epiškai pasakojama apie darbo žmonių skurdą, apie politinę priespaudą, o eilėraščiuose „Pūslėtosioms rankoms“, „Iš darbininko katekizmo“, „Kovotojų giesmė“ išreikšti revoliuciniai šūkiai. Kad sustiprintų vaizduojamų reiškinių įspūdį, poetas vykusiai pavartoja figūras — sušukimą, klausimą, kartojimą, kontrastą ir kitas meninės išraiškos priemones. Pavyzdžiui:
Jūs bijot!? Bet ko gi? Dykūnų tik sauja,
O jūs — milijonai! Tai kam gi ta baimė!„Pūslėtosioms rankoms“
Arba:
Į laimę gi, broliai! Šalin, apgavikai,
Vedą į klaidingus kelius!„Kovotojų giesmė“
Poetas savo lyrikoje poetinių priemonių vartojo palyginti nedaug, bet jos visos aiškios, suprantamos. Jis nemėgo įmantrybių. Kur kalbama apie ateitį, apie laimėjimą, švintantį rytą, kovojančius draugus, — poetinis pasaulis šviesus, linksmas. Čia poetas vartoja tokius epitetus: šviesi ateitis, pergalės daina, iškilmingas varpo garsas, pilna džiaugsmo laisvės daina, laisvas rytas… Tačiau tos šviesos Janonio kūryboje palyginti maža, nes; jis daugiausia rašė apie darbo žmonių priespaudą, skurdą. Tai išreiškia atitinkami epitetai: tamsi pirkelė, apkaltas langas, būvis vargingas, vargo retežis, arši mirtis, ašaros sraujos, nuskarę būriai, alkana minia, vargšas bedarbis, kietas vargas,, veidai prakaituoti, žiaurios audros, gaili rauda,, aptemę veidai…
Kaip matyti iš pavyzdžių, Janonio epitetai dažniausiai paprasti, jie sukelia ne vaizdą, bet sužadina jausmą, uždega kovai. Randama ir vaizdin- gesnių, dažniausiai sudurtinių epitetų: beržai balt~ marškiniai, mintis auksasparnė, beržas žalialapis..
Jo vartojami palyginimai taip pat atspindi skurdžią to meto darbo žmogaus buitį, carinę reakciją: vargas ir skurdas… lyg tamsūs šešėliai, kur aš, ten ir jie…, kaip pakąstos šalnos puikios gėlės nevilioja praeivio akies, — taip rausvoji viltis ir skaisti ateitis nebežadina mano širdies…, „ir suošė šilas, sudejavo pušys: rodosi, kad senos kritusių motušės...
Dažnai Janonis savo kūryboje vartoja antitezę bei paralelizmą, nes greta vaizduoja džiaugsmą, šviesą, laimę, gyvybę ir — vargą, liūdesį, nusivylimą, mirtį. Tokie kontrastai jaudina. Pavyzdžiui:
Sotiems gamta svajones tveria,
Skaidrion vilioja ateitin,
O jis… ant kaklo virvę neria,
Nes badas stumia jį mirtin.„Tyli drama“
Janonio eilėraščių posmai daugiausia ketureiliai, tačiau pasitaiko ir šešiaeilių bei kitokių. Rimas— kryžminis. Poetas bandė kurti ir sonetus („Sonetų vainikas“). Beveik kiekvienas jo eilėraštis turi savo temą, kuri nuosekliai, logiškai plėtojama ir baigiama atitinkama išvada.
Ne visi Janonio eilėraščiai pasižymi poetinės išraiškos tobulumu. Nemaža jo poezijoje, ypač ankstesnėje, prozos bei publicistikos elementų, eiliavimo trūkumų. Nedera pamiršti, jog Janonis buvo dar labai jaunas.
Eilėdaros jis mokėsi iš didžiųjų rusų poetų — A. Puškino, N. Nekrasovo bei jauno mirusio poeto S. Nadsono (ypač didelę įtaką dariusio Zigmui Gėlei) liūdnų eilėraščių. Tačiau, kaip teigia V. Kapsukas savo monografijoje apie Janonį, „visų jų įftaką, be abejonės, viršija tas lietuvių poetas, kuris tuomet dar viešpatavo lietuvių poezijoj. Tai Maironis. Norint tai buvo aiškus lietuvių stambiųjų buožių ir dvarininkų poetas ir norint tos patriotinės temos, kurias dažniausiai ima Maironis, svetimos yra Janoniui, vienok jo forma ir gamtos vaizdavimas padarė Janoniui didžiausios įtakos“,
Janonio poeziją su visa demokratine lietuvių; poezija sieja jos liaudiškumas, artimumas liaudies dainoms. Liaudiškumu ypač pasižymi ankstyvieji eilėraščiai, kupini liūdesio, apdainuojantys vargą, ilgesį, sielvartą. Daugelis jų ir savo stilistinėmis bei kalbinėmis ypatybėmis primena liaudies dainas. Čia galima suminėti tokius kūrinius, kaip „Krinta lapai, vysta gėlės”, „Ko nuliūdai?”, „Sraviosios Dubysos vanduo tyvuliuoja“. Apskritai stilistinis paprastumas būdingas visai Janonio poetinei kūrybai.
„Savo šaknimis siekdama pažangiausias lietuvių ir rusų literatūrų tradicijas, Janonio lyrika kartu buvo didžiai originali, novatoriška,— rašė V. Kubilius.— Janonio poezijos novatoriškumą lietuvių literatūroje apsprendė poeto marksistinė pasaulėžiūra, glaudūs ryšiai su darbininkų klasės išsivadavimo kova. Proletariato gyvenimą,, jo revoliucinius siekimus, socializmo idėjas Janonis padarė pagrindiniu savo lyrikos turiniu, praturtindamas lietuvių poeziją naujomis temomis ir vaizdais, atverdamas jai naują vystymosi kryptį“.
Kaip anksčiau minėta, Janonis rašė ne tik poezijos, bet ir prozos kūrinius, savo idėjiniu turiniu papildančius poetinę jo kūrybą. Nedideli ankstyvosios prozos vaizdeliai „Rudenį“, „Tikslo ieškant“ rodo paties autoriaus išgyvenimus, jo ieškojimą atsakymo į rūpimus klausimus ir abejones. „Bėgu, skubu… Bet kur? Kodėl? Kad negaliu stovėti; kad negaliu naudotis gyvenimu, nežinodamas, kam jis; kad ieškau tikslo… Jis turi būti. Turiu tikslą rasti. Būtinai rasti. Turiu… Einu, bėgu, skubu…“ —rašo Janonis vaizdelyje „Tikslo ieškant“ Šis jo kūrinėlis būdingas ankstyvesniems idėjiniams ieškojimams, atsispindėjusiems ir eilėraščiuose. Savotiškas jis ir savo stiliumi — trumpais sakiniais, klausimais, minčių nutraukimu ir kartojimu. Visa tai vaizdžiai perteikia blaškymąsi, tikslo ieškojimą.
Idėjiniu teminiu požiūriu įdomi Janonio pasaka „Žvaigždė“, primenanti J. Biliūno „Laimės žiburį“. „Žvaigždėje“, kaip ir „Laimės žiburyje“, alegorine forma vaizduojama reakcijos jėgų kova prieš socializmo idėjas. Drąsuoliai priešinasi tamsos jėgoms, plėšo uždangas, slepiančias kilniąsias idėjas; čia jas simbolizuoja žvaigždė.
Janonis taip pat rašė satyrų, feljetonų, kuriuo- !se atvirai kritikuojama kylanti lietuviškoji buržuazija. Toks yra jo satyrinis apsakymas „Tautos šulas“, vaizduojantis turtėjantį buržuazijos atstovą, uolų lietuviškų buržuazinių organizacijų narį, kuris negailestingai išnaudoja darbininkus.
„Vaikų dienose“ vaizdingai iškyla poeto vaikystė. Neturtingo berniuko svajonės atsimuša į skaudžią tikrovę. Šis kūrinys ne tik ryškiai, gyvai papildo autoriaus biografiją, bet turi ir apibendrinamosios reikšmės: taip, kaip „Vaikų dienų“ vei- fcėj as, anuomet gyveno šimtai tūkstančių Lietuvos darbo žmonių vaikų.
Prozos vaizdeliai, kaip ir poetiniai kūriniai, rodo rašytojo jautrumą, užuojautą vargšams. Antai vaizdelyje „Praeivis“ Janonis piešia užguitą dvaro darbininką, primenantį jau seniai praėjusius baudžiavos laikus. Vergiškumą jam įskiepijo sunkūs baudžiavos laikai ir vėlesnis išnaudojimas. Autoriui pasidaro graudu, su juo pasikalbėjus. „Man tebuvo liūdna, be galo liūdna, kad mano tėvynėje yra dar daug tokių žmonių, kaip tas praeivis…“ — baigia rašytojas vaizdelį.
Janonio kūryba sudaro naują lietuvių literatūros raidos etapą. Janonis — ne tik įžymiausias lietuvių proletarinės poezijos kūrėjas, bet ir ryški, įspūdinga asmenybė, didis revoliucinio judėjimo veikėjas, ištikimas darbininkų klasės kovotojas.
„Kuomet jisai visiškai subrendo, atsistojo ant marksistų-leniniečių, bolševikų pamatų ir iki pat paskutinės savo gyvenimo valandos nuo jų nenu- krypo,— rašė V. Kapsukas apie Janonį.— Jau vien dėl to Lietuvos darbininkai ir vargingieji valstiečiai niekuomet jo neužmirš. Vienok dėl ko kito jis taip brangus ir mylimas visų lietuvių darbininkų ir vargingųjų valstiečių, kas tik jį šiek tiek geriau pažino: jis taip mylimas ir branginamas jų dėl jo eilių, jo poezijos, kurioje puikiai atvaizduoti darbininkų vargai ir skausmai kapitalistinėj santvarkoj, jų kova dėl šviesiosios ateities ir tvirtas tikėjimas laimėjimu“.
Janonio kūryba turėjo didelės reikšmės lietuvių liaudies kovai dėl išsivadavimo iš kapitalistinės priespaudos. Darbo žmonių skurdo, vargo, jų priespaudos ir išnaudojimo vaizdai, o svarbiausia — kovos prieš išnaudotojus ir engėjus šūkiai mobilizavo Lietuvos darbo žmones buržuazinės santvarkos metais į kovą prieš buržuaziją ir fašizmą.
Janonio poezija turėjo didelės įtakos visai vėlesnei lietuvių demokratinei, revoliucinei poezijai; ją labai vertino V. Montvila. Eilėraštyje „Draugui Janoniui“ 1941 m. jis rašė:
Drąsus, teisingas buvo tavo kelias,
O drauge, mylimas Janoni.
Revoliucines Janonio kūrybos tradicijas puoselėja tarybinės lietuvių poezijos kūrėjai.
POETO ĮVERTINIMAS
Dainius netroško laurų vainiko.
Dainius netroško meilės skaistuolių.
Jis tenorėjo trečio dalyko:
Žengt su vargdieniais, būt prie varguolių.
Literatūros istorijoje retai pasitaiko, kad rašytojas būtų gerai įvertintas jau iš pirmųjų periodinėje spaudoje paskelbtų kūrinių. O Janonis išsyk tapo pastebėtas. V. Kapsukas Amerikoje ėjusiame „Naujosios gadynės“ žurnale išspausdino grožinės lietuvių literatūros apžvalgą, kurioje ypač iškėlė Vaidilos Ainio poetinius kūrinius.
V . Kapsuko Straipsnyje „Dailioji lietuvių literatūra 1916 m.“ rašoma: „Karo metu labai sumažėjo originalių knygų leidyba. <…> Kanuolėms
vis baisiau ir baisiau griaujant, nustojo ir lietuvių poetai bečiulbėję. <…> Tos eilės, kurios pasirodė 1916 m. (ypatingai „Jaunojoj Lietuvoj“ ir „Ateities“ priede), — tai daugiausia seniau rašytos, ir nieko jose nėra, kas akį trauktų ir skaitytoją žavėtų. <…į> Išimtis priklauso tik Vaidilos Ainiui. Tai jaunas proletarų poetas, kuris davė praėjusiais metais keletą (tikros poezijos žiedų. Atsiminkim jo „Atžalas“, „Skurdą“ („Darbininkų kalendoriuje“), „Bedarbį“, „Naują Rytą“ („Nauj. gadynėje“) ir pamatysime, kad tai daug žadantis mums poetas. Jis ne individualistas; jis ne savo sielos slėpinių, ne „Baro“ poetas; jis ne „gintarinės“ inteligentijos narys, kuri savo asmenį težino,— jis minių poetas, skriaudžiamų, išnaudojamų ir kovojančių minių poetas; jis Naujo Ryto skelbėjas, ir dėl to jis mums taip brangus. Jis matė skurdą visu jo baisumu; jis matė ir suprato draskančius visuomenę prieštaravimus ir nebegali ramiai sėdėti, nebegali vien savimi rūpintis“.
Teigiamai įvertinęs ir pamilęs poetą, V. Kapsukas skaudžiai išgyveno jo tragišką mirtį ir nutarė parašyti apie jį didesnį darbą — monografiją. Reikėjo parinkti duomenų apie jo tėvus, vaikystę, gyvenimo sąlygas, apie jo būdą, pomėgius. Ir štai tokiu sunkiu laiku, dar metams nepraėjus po Spalio revoliucijos, V. Kapsukas 1918 m., artėjant J. Janonio mirties metinėms, per „Tiesą“ kreipiasi į poeto draugus ir pažįstamus, prašydamas parašyti ir atsiųsti žinįų apie jo gyvenimą. 1921 m. komunistų laikraštyje „Raudonoji vėliava“ jau pasirodo jo straipsnis apie Janonio jaunas dienas.
Iš straipsnio matyti, su kokiu kruopštumu V. Kapsukas rinko medžiagą apie pirmąjį lietuvių proletarinį poetą.
Didžioji monografijos dalis buvo išspausdinta almanache ,,Po raudonąja vėliava“ 1934 m.; visa monografija neišliko.
Pažymėjęs, kad Janonis užima svarią vietą Lietuvos darbininkų judėjimo istorijoje kaip tarptautinis socialdemokratas, V. Kapsukas pagrindinį dėmesį skiria jo kūrybai.
Kapsuko metodas, kuriuo remiantis nagrinėjamas Janonio literatūrinis palikimas, teigiamai vertinamas lietuvių tarybinių kritikų ir literatūrologų.
1926 m. K. Binkis, A. Žukauskas ir kiti biržiečiai buvo nutarę pastatyti poetui paminklą Biržuose, bet fašistinis perversmas sutrukdė. Apskritai buržuazija išsigando Janonio. Klerikalinis dienraštis ,.Rytas“ paskelbė straipsnelį apie Janonio veiklą Pirmojo pasaulinio karo metu Voroneže, apie jo ryšius su bolševikais. Straipsnio autorius piktinosi, kam jo vardu pavadinta Kauno gatvė, ir siūlė pakeisti jos pavadinimą. Taip ir buvo padaryta: gatvė gavo Kipro Petrausko vardą. Poetas J. Šimkus 1936 m. eilėraštyje „Kodėl tave ištrėmė?“ piktinosi, kad panaikintas Janonio gatvės vardas ir reiškė viltį, jog kada nors ta skriauda bus ištaisyta. Ir iš tiesų — viena gražiausių Kauno aikščių šiandien yra J. Janonio aikštė.
„Beje, tenka nurodyti ir priešingą reiškinį — kai kurių buržuazimų-nacionalistinių sluoksnių pastangas iškreipti Janonio literatūrinio palikimo idėjinę prasmę, panaudoti1 atskirus jo kūrinius savo reakciniais interesais, — rašo K. Korsakas. — Taip, pavyzdžiui, buvo daroma su populiariuoju poeto eilėraščiu „Neverkit pas kapą…“, jau seniai virtusiu revoliucinės kovos daina. Šis eilėraštis vis dažniau pradėta perspausdinti bei cituoti net fašistinės krypties leidiniuose. Šitokia įžūli falsifikacija kėlė aštrų pasipiktinimą visų, kurie tikrai gerbė revoliucinio poeto atminimą. Todėl buvo pabandyta kuriuo nors būdu reaguoti į šitokį Janonio profanavimą. „Kultūros“ žurnale (1935, Nr. 6—7) įdėjau J. Būtėno straipsnį „Prokrusto lova“, nukreiptą apskritai prieš buržuazijos ideologų pastangas klasiniais-politiniais interesais falsifikuoti kai kurių praeities pažangiųjų rašytojų,— tokių, kaip A. Strazdas ar V. Kudirka,— biografijas bei kūrybinį palikimą. Apie Janonį šiame straipsnyje buvo rašoma: „Kas jis buvo? Nagi, socialistas, rusų revoliucijos aktyvus dalyvis, kairysis socialdemokratas. Bet tas pats Janonis, tarp kitko, parašė „Neverkit pas kapą narsiųjų draugų“, ir ta daina virto gedulo maršu, kurį galima girdėti šaulių orkestrus bei chorus atliekant. Na, būna Janonio sukaktuvės. Kaip dabar apie jį rašyti — reikia išvesti, kad Janonis, jeigu dabar gyventų, tai ar ne tik šau- liškai galvotų, o gal ir rinktinės pirmininkas būtų? Imama teisinti jo eilių proletariniai motyvai,— kad jis, girdi, tik prieš carą kovojo ir t. t.“ (p. 427).
Nors tai buvo ir gana kuklus reagavimas, tačiau ano meto sąlygomis jis vis dėlto reiškė tam tikrą protestą, demaskavo nacionalistų bandymus savaip „perdažyti“ Janonį, falsifikuoti istorinę tiesą. Kartu tai buvo ir naujas poeto tikrojo veido priminimas visuomenei. Tad drauge su autoriumi labai džiaugėmės, kai cenzūra vis dėlto praleido šį straipsnį“ (441—442).
Tarybiniais metais Janonio literatūrinio palikimo nagrinėjimas ir vertinimas įgijo naujų užmojų. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kraštotyrininkai surinko gausią memuarinę medžiagą. Institutas savo tęstinio leidinio „Literatūra ir kalba“ 8 tomą (1966) paskyrė Janoniui. Čia paskelbta įvairių asmenų atsiminimų apie poetą ir su jo asmeniu susijusi archyvinė medžiaga.
Akademinėje „Lietuvių literatūros istorijoje“, taip pat mokyklų vadovėliuose J. Janonio gyvenimas ir kūryba nušviesta, remiantis naujausiais tyrinėjimais. Jau du leidimai išėjo literatūros tyrinėtojo V. Kubiliaus monografijos „Julius Janonis“.
Ankstesnieji J. Janonio literatūrinio palikimo tyrinėtojai labiausiai akcentavo tai, kad jis — proletariato dainius, kad jis pirmasis įvedė į lietuvių poeziją darbininkų klasę. V. Kubilius savo monografijoje įrodė, kad Janonio kūryba ne tik proletarinės poezijos pavyzdys, bet ir ryški bendražmo- giškosios pažangiosios meninės kultūros dalis.
Minint J. Janonio 80-ąsias gimimo metines, paskelbta vėl naujų straipsnių apie poetą. 1978 m. išleistas didelis šešiasdešimties straipsnių rinkinys „Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje“.
Akademikas K. Korsakas, išsamiai nagrinėjęs J. Janonio kūrybą, padarė tokią išvadą: „Visaliaudiniu populiarumu, skaitytojų gausumu, daugianacionaliniu pripažinimu Julius Janonis šiandien stovi greta Įžymiųjų mūsų klasikų — Donelaičio, Žemaitės, Jono Biliūno, Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, tad lietuvių literatūroje jis užima vieną iškiliausių, pirmaujančių vietų“.
Janonio kūrybą myli ir jo atminimą gerbia visa mūsų liaudis.
Daugelyje respublikos miestų J. Janonio vardu pavadintos gatvės, aikštės, kolūkiai. J. Janonio vardas suteiktas Kauno Petrašiūnų popieriaus fabrikui, Šiaulių vidurinei mokyklai, kurioje poetui įrengta muziejinė ekspozicija. Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra Janonio memorialinis skyrius.
Janonio atminimą gerbia ir Voronežo miestas — čia yra ir gatvė, pavadinta poeto vardu, ir vienoje vidurinėje mokykloje veikia Janonio muziejinė ekspozicija.
Dar pridurtina, kad 1921 m. Maskvoje susikūrė
Janonio vardo lietuvių proletarinių rašytojų ir poetų sąjunga, sutrumpintai vadinusis Lietpropoetų sąjunga. Paskiau ji vadinosi Maskvos proletarinių rašytojų asociacijos J. Janonio vardo lietuvių sekcija.
Ant poeto kapo Puškino mieste 1923 m. pastatytas antkapinis paminklas, o po Didžiojo Tėvynės karo čia iškilo naujas paminklas.
Minint poeto 80-ąsias gimimo metines, Biržuose aukštai išsistiepė nauja skulptūra—skulptoriaus K. Bogdano sukurta J. Janonio figūra..
Lietuvių poetai B. Pranskus-Žalionis, A. Regratis, Butkų Juzė, V. Montvila, J. Šimkus, Jovaras, Reimeris, V. Šimkus, A. Drilinga yra parašę eilėraščių Janonio atminimui, o poetas A. Miškinis apie Janonį sukūrė poemą „Svajonė ir maištas“,
1957 m. Lietuvos TSR akademiniame dramos teatre pastatyta J. Būtėno ir A. Kernagio pjesė „Pamilau dangaus žydrumą“, vaizduojanti Janonio gyvenimą. Lietuvos kino studija 1959 m. sukūrė meninį filmą „Julius Janonis“ (scenarijaus autorius J. Mackonis). Lietuvos TSR akademiniame operos ir baleto teatre 1974 m. poeto atminimui pastatyta V. Klovos opera „Avė, vita“ (libreto autorius J. Nekrošius).
Nemaža J. Janonio eilėraščių virto dainomis. Muziką jiems parašė kompozitoriai M. Petrauskas, S. Šimkus, J. Gruodis, N. Martinonis, J. Dambrauskas, K. Kaveckas, D. Andrulis, V. Kairiūkštis.
SVARBESNIEJI J. JANONIO RAŠTŲ LEIDIMAI
Tautininkai ir darbininkai. Parašė Vaidilos Ainis. Petrapilis, 1917, 15 p.
Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės. Voronežas, 1918, 86 p. Įž. str. „Julius Janonis (1896. III.23—1917. V. 17)“.
(Parengė ir redagavo V. Mickevičius-Kapsukas.)
Janonio raštai. K„ 1921, 121 p. Įž. str. „Julius Janonis (Vaidilos Ainis) (1896.III.23—V. 17)“. 1 portretas.
Juliaus Janonio jaunu dienų raštai. Chicago, 111, 1924, 39 p.
(Į šį rinkinį sudėti poeto motinos į Ameriką atsivežti eilėraščiai. Išleista „Vilnies“ redakcijos pastangomis.)
Raštai. K., 1941, 253 p. įž. str.:_P. Mikutai- tis, „J. Janonio gyvenimas ir kūryba“. Su iliustracijomis.
Raštai. K., 1945, 216 p. Įž. str.: V. Kapsukas, „Julius Janonis“. Su iliustracijomis.
Raštai. V., 1957.
T.1 (Lyrika), 434 p. Įž. str.: V. Niunka, „Julius Janonis (1896—1917)“. Iliustruota.
T.2 (Proza, publicistika ir kt.), 551 p. Iliustruota.
(Tai pilniausias Janonio raštų leidimas. Abu tomus papildo platūs K. Umbraso bibliografiniai ir tekstologiniai komentarai.)
Raštai. V, 1981, 301 p. Įž. str.: V. Areška, „Poetas novatorius“. (Su iliustracijomis ir paaiškinimais.)
Po Didžiojo Tėvynės karo išleisti iš viso 28 J. Janonio kūrybos rinkiniai. 1952—1953 m. išėjo trys jo poezijos vertimų į rusų kalbą rinktinės. Daug J. Janonio eilėraščių išversta į kitų tarybinių tautų kalbas.
(Julius Būtėnas. „Julius Janonis“, Šviesa, 1986.)